Gal kiek komplikuotas pamąstymas apie motinystę.

Labai dažnai aš susimąstau, kad mama tapti aš dar negalėčiau... Man MAMA yra viską spėjanti moteris, kur yra ne tik rūpestingas žmogus, apsaugantis savo vaikelį nuo pasaulio, kuri parodo visos visatos grožį savo mažyliui, kuri jį mokina gyventi, bet dar ir suspėja pasirūpinti namais, savo antrąja puse, gamina valgyti ir dar nepamiršta savęs. O kur dar kūryba (o gal darbas, kuriame realizuoja save), kuria ne reta MAMA užsiima. Va jėtus kaip baisu pasidaro. Aš turiu vyrą, dvi kates, trijų kambarių butą bei kambarį, prigrūstą idėjų rankdarbiavimui, ant mano įkvėpimų lentos pakabintas ilgiausias sąrašas temų, kuriomis savo dienoraštyje noriu parašyti. O kur dar visi planai susitikti su draugėm, kurių skaičius pastaruoju metu auga kaip ant mielių. O dievulėliau. Jei dar būčiau mama, aš neįsivaizduoju kada reikėtų miegoti!!!??!!! Aš dabar visko nespėju, tai negi tada reikėtų ko nors visiškai atsisakyti?

Jei man prieš 10metų kas nors būtų pasakęs, kad norėsiu turėti tiesiog paprastą šeimą, gaminti valgyti, nerti pagalvėlės, dėlioti virtuvėje indus, rūpintis savo vyru ir be galo be krašto norėsiu tapti mama, aš nė už jokius pasaulio pinigus nebūčiau tuo patikėjusi. Būdama paauglė aš norėjau baigti mokslus, siekti karijeros, rašyti ir keliauti viena po pasaulį, gyvenant audringą gyvenimą be jokių suvaržymų bei įsipareigojimų. Jei man dar prieš 5metus būtų kas pasakęs, kad būsiu paprasta namų šeiminike, aš vėl gi nebūčiau patikėjusi, nes buvau nusivylusi pasauliu, nusivylusi vyriška gimine ir tetroškau ramybės,  apsikabinus katiną bei geriant arbatą, sėdint nedidukiame namelyje kur nors atokiai, auginant daržoves bei vištas, kurios man būtų pridėję daugybę kiaušinių. Nei vienoje savo gyvenimo vizijoje aš nebuvau numačiusi, kad turėsiu šeimą. Visada įsivaizdavau save vienišą, bet tuo patenkintą. Niekada niekada aš nenorėjau tapti tokia tvira kito žmogaus dalimi, o juo labiau su tuo žmogumi dar ir sukurti kitą gyvybę. Aš niekda nenorėjau būti mama.  O dabar vis dažniau ir dažniau susimąstau, kad gal būt tai ir yra mano didžiausias gyvenimo tikslas, gal tai ir bus mano šedevras, įėjęs į pasaulio istorija, padarysiantis pasaulį gerensiu, šviesesniu bei tobulesniu, jei tik man bus suteiktas šansas būti mama?

Ne, aš nesilaukiu. Turiu nuojautą, kad to artimiausiu metu ir nebus. Bet ar blogai galvoti apie tai, kam reikės atiduoti visą savo gyvenimą, gal būt atisakant didžiosios dalies savęs? Argi negeriau šią mintį savyje išnešioti bei subrandinti dabar, o ne vėliau, kai į pasaulį pasibels naujas mūsų šiemos narys? Negi man tada abejoti bei svarstyti? Daug klausimų sukasi mano dar jaunoje galvelėje, bet kuo daugiau mąstau, tuo aiškesnė mano ateitis darosi. Dabar suprantu, kad šiemos man niekas negali pakeisti. Nei studijuojamas mylimas dalykas, nei kelionės, nei kūryba. O galų gale, gal viena dieną ir aš būsiu ta, kuri spėja viską ir dar yra tiesiog gera mama, nes man nereikia visus pasaulio rūpesčius susiversti ant savo pečių: juos aš turiu su kuo pasidalinti. Turiu tai, apie, ką niekada net nedrįsau svajoti, nedrįsau tikėti, kad turėsiu, o dabar turiu. Tad net tada, kai būna labai labai blogų dienų, kai pasaulis vėl ir vėl įskaudina ir tenka nebe pirmą kartą nubraukti nusivylimo ašarytę prieš miegą, aš vis vien stojuosi ir tikiu, kad stebuklų būna ir laimė slypi kur kas paprastesniuose dalykuose, nei mes kartais įsivaizduojame.

O dabar einu pasinerti į savo kasdieninius malonius rūpesčius, po kuriais yra pasislėpusi tikroji gyvenimo tiesa, nes likimas visada priima pačius teisingiausius mums spredndimus, Kurių tuo metu mums reikia. Tereikia mokėti su tuo susitaikyti.