Dabar mano rytai jau būna ankstyvi. Mokinuosi. Nes arbata daug skanesnė, kai ja daliniesi, kai rytą pradedi žiūrėdama į šypseną ir plėvesuojančius nuo plaukų džiovintuvo sukelto vėjo plaukus, kurie saulėtą dieną atrodo auksiniai. O mano plakai tikrai neauksiniai. Man ant galvos dratukai auga. Kai juos kerpa jie trakši. Ryt juos kirps ir mano plaukai traškės. Trakšt. Trakšt. Gaila, kad neįmanoma taip greitai pasitvarkyti gyvenimo, kaip plaukus: imi žirkles, įkerpti ten, patrumpini ten, paraitai, pašukuoji ir te... turi namus, išdažytus pilkšvai žalsvai, ir drabužių spintą, kurioje, visada yra ką apsirengti, ir galimybes, nerizikuojant, nebijant... gaila, kad gyvenimas nėra toks paprastas kaip norėtųsi, kad būtų. Nėra ir su tuo nieko nepadarysi. Ne, aš tikrai nesiskundžiu. Va, vakar stumdžiau baldus po savo darbo kambarį-sandėliuką ir toks malonus jausmas ant dūšios nusėdo. Ir kojos aprimo trepsėti vietoje ir rankos šiek tiek pasivijo chaotiškai lekiančias mintis. Bet.. šį rytą kyštelėjau savo smalsią nosį į savo praeitį ir dabar sėdžiu bei spjaudausi tulžimi, nes taip šlykštu burnoje pasidarė. Nemalonus jausmas turėti tokią praeitį. Žinau, kad praeitis mano, bet gaila, kad negalima jos imti ir ištrinti. Delete. Delete. Ir ramu.
Prieš porą savaičių ėjau į kiną kartu su savo sielos sese. Prieš prasidedant filmui mes sėdėjome ir valgėme pasakiško skonio ledus ir kalbėjomės apie tai, kad kas galėtų pagalvoti dabar, kad mes TOKIOS pasiutę buvom. Aišku ir dabar aš mintyse surūkau po cigaretę ar dvi, bet tai pasilieka tik mano mintyse.Žinoma ir dabar dar nesu gėrio bei pareigingumo simbolis, bet... verdu skaldytų žirnių sriubą, dienomis glostau morkų sėklas, audinius bei stumdau baldus.. vakare valgau pyragus prieš miegą, o ir užmiegu padėjus galvą ant mylinčio peties.. o ryte man užtaiso puodelį arbatos ir aš įsigaubus į pilkšvą apklotuką ją geriu, o po to išlydžiu ir laukiu sugrįžtant. Bet artėjant mano dienai, tai vienintelei ir karčiai saldžiai, aš pradedu blaškytis, bandydama suvokti kas ir kaip ir, žinot, man nesiseka. Turiu didžiulį šūsnį darbų darbelių, bet rankos siekia kažko kito, nežinomo bei nepatirto... ir tyliai, o kartais ir garsiai, aš save guodžiu, kad tai tik dar viena mano moteriška audra stiklinėje, kurią nuramina šluota alstramerijų ar kitų sendintų spalvų gėlyčių. Nenormalus tas Gyvenimas, bet gal kitaip ir nebūtų įdomu gyventi?
_ ,, _
Aš sau pasižadėjau parašyti visus suplanuotus įrašus iš praeitų metų, bet... kad jau ir šių metų visai nemažai prisikaupė, o ir tų minčių mano galvoje tikrai nemažėja. Vat, gal šio ryto įrašas ir nėra labai mielas ar įspūdingas, bet man man labai reikia nors truputį savojo minčių chotiškumo kažkur ištaškyti. Gal būt kitas mano rašinėlis bus kur kas ramesnis. :)
Praeičiai. Simboliškai. Gal būt net atlaidžiai.
o kam kankintis dėl to,ko jau negalima pakeisti? Kas buvo, tas pražuvo. Gi ta praeitis jau nebėra dabartis, tad manau, tikrai galima tuo pasidžiaugti,kad dabar yra kitaip, yra geriau.
AtsakytiPanaikintiO dėl pasiutimo, tai kaip tik smagu,kad dabar yra ką atsiminti, argi ne taip? :)
Kodėl tau taip norisi būti gerumu ir pareigingumo simboliu? Labai jau sudėtingas čia dalykas, juk esam žmonės, o ne tobulybės. Tiesiog daryk, kaip liepia širdis ir neisistenk kažkuo būti per prievartą.
Va, ir man atrodo, šiame įraše pati atsakei į savo klausimus, kad jei gyvenimas būtų normalus, tada būtų neįdomu :) Bet vėlgi, dar klausimas,kas kam yra normalu ir nenormalu :)
O aš ir nesikankinu.:) Nerašiau juk, kad kankinuosi. Mano minčių chaosas tikrai nėra dėl praeities... tai yra visiškai susiję su ateitimi. Nereikia viską tiesiogiai priimti kaip aš rašau. ;) O kalbėdama su drauge apie praeitį aš didelio džiaugsmo dėl to nejutau. Kaip ir nejutau didelio malonumo skaitydama tai, ko taip paprastai negaliu imti ir ištrinti. :/ O ir gerumo ir pareigingumo simboliu aš nenoriu tapti: jei norėčiau, tai visą dieną angry birds nebūčiau pražaidus, o bėgus kuopti namų, rankdarbiauti ar panašiai.
AtsakytiPanaikintiKaip jau rašiau: nereikia to priimti labai tiesiogiai... aš tik pateliuškuoju stiklinę, o ne vandenį bandau iš jos išpilti.
atsiprašau tada, tiesiog kitaip pasirodė iš liūdno tono :) Manau, kad gal nereikia labai gailėtis dėl to, ko negalima ištrinti, nes tai juk beprasmiška. Geriau kuo mažiau apie tai galvoti. :)
AtsakytiPanaikintiNieko čia blogo ir tuos žaidimus pažaisti ar pasidaryti poilsio dieną :)