Kalzonė su brokoliais

Kažkada seniai, o gal ir ne visai, aš nevalgydavau maisto, kurio nematydavau prieš savo akis paruošiamo. Man jis atrodydavo nešvarus, neaiškus ir šiaip belekoks. Kartą, kai pradėjau savo studijas universitete su grupiokais nuėjome į netoli fontano esančią piceriją. Aš kaip visada užsisakiau tik arbatos, o visi mano bendrakursiai užsisakė po picą. Vienas iš jų užsisakė mini kalzonę su brokoliais, apsiliejo ją baltu majoneziniu bei pomidorų padažu ir valgydamas įkalbinėjo mane paragauti. Kadangi buvau itin alkana, o namo būčiau grįžus tik vėlai vakare, tai kažkaip prisiverčiau paragauti kąsnelį. Aš buvau valgiusi picos, aišku ir ne tik naminės, kuri man vaikystėje pasirodė šlykštoka, bet perlenktos picos su brokoliais niekada nebuvau ragavusi. Ji buvo kitokia. Plonyčiai kumpio gabalėliai, smulkintos juodosios alyvuogės, dar traškūs šviežutėliai brokoliai ir švelnus sūris, apgaubti padaže išmirkusiu tešlos apvalkalu tiesiog privertė apsvaigti mano skonio receptorius. Ne, tai nebuvo alkis (nors ir tai pridėjo savo), bet man niekada gyvenime (lig tol) nebūtų atėję į galvą į perlenktą picą įkišti brokolį. Iki to laiko aš jį valgydavau gerokai pervirtą ir dar kiaušiniu apkeptą ir aš šios daržovės nuoširdžiai nemėgau. Taip prasidėjo šios mini kalzonės su brokoliais ir mano skrandžio romanas. Kas kartą, kai užeidavau į tą piceriją užsisakydavau šią perlenktą picą. Pamažu pradėjau gerti gerokai persaldintą cappucino kavą ir valgyti pyragėlius, kuriuos teikdavo ten užėjusiems lankytojams. Po to pusryčiams pradėjau valgyti omletą su daržovėmis, kai nenueidavom į rytines anglų kalbos paskaitas... ir taip aš pradėjau atradinėti maistą, nors tuo metu mano noras gaminti valgius namie buvo sumažėjęs iki minimumo. Tada mano gyvenimas staigiai pasikeitė ir tas pasikeitimas buvo ne itin malonus. Nustojau vaikščioti į savo pamėgtą piceriją. Po kokių gerų poros metų, kai nuoskaudos nusėdo aš ten vėl užėjau, norėdama vėl paragauti tos nuostabios perlenktos picos su brokoliais, bet meniu jos nebebuvo. Man rodos, kad man nustojus lankytis picerijoje, nustojo gaminti ir šią picą, nes niekas daugiau jos (turbūt) nebeužsisakinėdavo.  Bet jos skonį aš vis dar labai puikiai prisimenu. Ypač tą pirmą kąsnį, kai jos paragavau. Gal dėl to, kad ši pica man buvo kažkas tokio utopiško, bijojau ją vis pabandyti išsikepti namuose. Bet vieną saulėtą dieną, lig sočiai prisiglostę pelikanų zoologijos sode su vyru nutarėme, kad būtų labai skanu suvalgyti po picą, todėl nutarėme išsikepti šią kalzonę. Stojome prie didžiulio stalo: aš minkiau tešlą, jis pjaustė kumpį, smulkino alyvuoges, juokėmis ir nekantravom greičiau paragauti šio patiekalo. Jį truputį papildėme keliomis papildomomis daržovėmis ir mudviem gavosi visai ne mini, o maxi kalzonės, todėl iš dviejų picų suvalgėme tik vieną per pusę. Na, o skonis... buvo fantastiškas, toks, kokį prisimenu.. tik balto majonezinio padažo, kur teikia picerijose, truputį trūko. :D

Kutinėjant pelikanus.

Kalzonė su brokoliais.

 (4 mini Kalzonės)

Picos pagrindui reikės:

Jį aš darau labai paprastą. Jis man gaunasi visada labai neblogas, elastingas, lengvai kočiojas ir be abejo labai skanus. Gal kada išbandysiu ir kokį kitokį picos pagrindo receptą, bet mano nuomone, greitas maistas turi būti paruošiamas greitai. :D

500g miltų

20g šviežių mielių

½ arbatinio šaukštelio druskos

1/4l drungno vandens

Gero žiupsnio džiovinto raudonėlio

Mažiau nei pusė stiklinės gero alyvuogių aliejaus

Mieles susmulkinti ir išmaišyti su 1/4l drungno (apie 35^oC) vandens bei žiupsneliu miltų. Miltuose padaryti duobutę ir į ją supilti mieles. Palaukti 15min. Tešlą pasūdyti, suberti raudonėlius, pradėti minkyti. Kai tešla pradės darytis vientisa, pamažu supilti aliejų. Tešlą minkyti tol, kol joje atsiras oro burbuliukų, o ji pati bus gluotni. Tada paliekam tešlą šiltai kilti, kol ši padvigubės.

  

Įdaras.

Kaip ir bet kuriai picai, įdaro variacijos gali būti visokios, kintančios pagal skonį, norą ir šaldytuvo turinį.

Reikės pusės nedidelio brokolio

Poros saujų juodųjų alyvuogių

Apie 200g  mėgstamo virto kumpio

Sūrio (mes mėgstam DAUG sūrio, todėl kiekį numatykite patį, kiek jo norite rasti prapjovę picą)

Pomidarų pastos

+ mes dar įdėjome

Porą pomidorų

Brinzos sūrio gabalėlį (nes jis vargšas šaldytuve voliojosi jau kurį laiką.)

Užsikaičiam puode vandenį. Kai vanduo užverda, jį truputį pasūdom ir į verdantį vandenį sumetame nuvalyto brokolio žiedynus, kad šie trumpai pavirtų ir truputį suminkštėtų. Tik nepervirkite, nes brokolis kitaip bus beskonis, toks kokį prisimenu iš vaikystės!

Susismulkiname likusius įdarui skirtus produktus. Susitarkuojame sūrį.

Kai jau tešla pakankamai iškilusi (jos tūris padvigubėjęs), ją pasidalinkime į keturias dalis (aš dalinau į dvi dalis ir mano picos gavosi milžiniškos). Iš kiekvieno tešlos gabalėlio iškočiojame po ploną daugiau mažiau apvalų lakštą, aptepame jį pomidorų pasta, pabarstome sūriu ir pradedame dėlioti produktus. Dėkite tik vienoje tešlos lakšto pusėje, kad likusia tešlos dalimi galėtumėte uždengti produktus (turi gautis panašus į didelį čeburėką pyragiukas). Įdarą dėliokite kaip tik širdis geidžia: aš sluoksniavau, kad kiekvienam kąsniui tektų visų įdaro ingredientų. Tik gerai užlankstykite kalzonės kraštelius. Aš juos net užraitau, kad kepant įdaras neištekėtų lauk. Kepam orkaitėje 200^oC karštyje, kol picos tešla gražiai parustą. Išėmę iš orkaitės truputį patepam kalzonės paviršių alyvuogių aliejumi ir pabarstome džiovintais raudonėliais. Teikiame su pomidorų padažu (geriausiai naminiu).

Skanaus!