...nėra nieko nuostabiau už naktį, kai visą purvą apgaubia tamsa. Ji tarsi apvalo, išlaisvina sielą. Tada atsiveria kiti pasauliai: nematyti ir neištirti dieną gyvenančių žmonių... Naktį jautiesi visiškai laisvas...
Žiema mano mėgstamiausias metų laikas. Ir ne todėl, kad šalta, kad aplinkui viskas apmiršta. Ne... tuo nuostabiai baltu metų laiku būna ilgiausios naktys...
Žiemą naktys ypatingos. Ypač kai šiaurys vėjas atgina šaltį į mūsų mažytę šalį, kai iškrinta purus it vata sniegas, o naktimis šaltukas viską apiberia sidabro dulkėmis. Tada naktys tampa ypatingos – lyg būtų nužengę iš kalėdinio atviruko, kurį tau atsiuntė koks nors giminaitis... Tokiomis naktimis man patinka vaikštinėti... eini gatve, pasinėrusi į savo mintis ir kartu grožiesi gamtos stebuklu... Naktis pridengia žmonių trūkumus ir išryškina visas gražiąsias jų bruožų savybes, kurias sudarko diena... Naktį niekas nekreipia dėmesio į mano nušiurusį paltą ar seną rudą kepurę... Niekas nekreipia dėmesio ar mano makiažas tobulas, ar jo visai nėra... ir tik naktį man pačiai tai nesvarbu...
Žengiu gatve. Po mano senais auliniais batais girgžda sniegas. Aš nebeturiu kur skubėti, einu palengva, traukdama į plaučius ledinį žiemos orą... Jaučiu kaip mano veidą pradeda badyti maži ledo krisleliai, krentantys iš skaisčiai žvaigždėto dangaus...
Pagaliau ateina laikas grįžti namo. Po šio pasivaikščiojimo jautiesi pasivaikščiojus ir atgavusi sielos ramybę... Nors kūnas sušalęs, siela – sušilusi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą