Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

Apie mane ir mano pasaulį

O nuo ko viskas prasideda? Atsiverti tuščią lapą ir rankos pakyla virš klaviatūros. Mintys pašėlusiu greičiu pradeda lėkti, pintis ir maišytis, taip sutrypdamos bei pasijuokdamos iš tavo pačios sukurto rašymo planelio. Atsignybi dar vieną pyrago gabalėlį, užgeri dideliu gurkšniu labai stiprios, juodos, saldžios arbatos ir paleidi rankas bėgioti klaviatūra, nes geriausiai rašyti apie tai, kas būtent tą akimirką tave jaudina. Dabar mane jaudina pyragas ir arbata. Nieko ypatingo, pasakysite man. Žinoma. Gyvenimas būna ypatingas tik tiek, kiek jam mes leidžiame būti ypatingam. Stebuklus, nepakartojamas akimirkas, gyvenimo nepaprastumą ir tą nepakartojamą nuotaiką, kurią pajauti Kalėdų rytą, reikia susikurti pačiai. Vat aš ir kuriu. Iš nieko. Taip pati išmokau.  

Aš esu Aušra. Daugiau mažiau rašau nuo 14metų. Rašymo stilius bei interesai per tuos metus labai kito: nuo juodos, piktos, maišitingos paaugliukės iki ant debesies kraštelio sėdinčios, nerenčios romantikės, svajoklės. Na, aš linkus į kraštutinumus. Man niekada nebūna vidutiniškai. Arba viskas, arba nieko. Nepasitenkinu vidutinumu. Gal todėl ir nelaikau savęs statistine Lietuvos piliete. Per savo gyvenimiškas klajones aš išmokau daug karščių pamokų, todėl vieną dieną atsikėliau, užgesinau cigaretę, išmečiau savo juodą garderobą ir išėjau savo laimės ieškoti. Ilgai neieškojau ir sutikau kitame kambaryje. Įsimylėjau ir vis dar myliu. Kartu su meile atgijo mano potraukis knibinėti siūlus, medžiagytes, kepti pyragiukus, auginti kates ir gėles. Juodus mano apdarus pakeitė visomis pasaulio spalvomis nusidažę drabužėliai, o nutrumpinti plaukai ataugo. Išmokau džiaugtis akimirkomis ir mažiausiomis smulkmenomis. Pinu į plaukus gėles, braidau po nukritusius medžių lapus, geriu šampaną ant Nemuno kranto, apžiūrinėju ant kumštinių pirštinių nusileidusias snaiges. Ir dar daug visko, kas būna taip vaikiška ir kartais net kvaila. Labai noriu gyventi. Gyventi taip, kad nei viena diena nenueitų veltui; kad kas vakarą atsigulus aš galėčiau sau pasakyti, kad „šiandien įvyko stebuklas“; kad kas rytą aš norėčiau vėl atsikelti ir nugyventi kuo prasmingesnę dieną, net jei ta prasmė įsikūnys mylimo vyro užtaisytos arbatos puodelyje. Nereikia labai daug, kad žmogus pasijaustų laimingas. Vienas iš mano laimės elementų yra šis nedidelis, nereikšmingas ir net neaktualus internetinės erdvės kampelis. Nieko čia ypatingo. Tik mano kasdienybė, tik tą akimirką mane jaudinantys dalykėliai. Kartais jie būna džiaugsmingi, o kartais liūdni. Iš esmės aš rašau sau. Bet po tiek metų rašymo labai smagu sulaukti skaitytojų, kuriems įdomu, kaip gyvena paprasta mergina iš Kauno.

Šiuose mano virtualiuose namučiuose Jūs sutiksite ne tik mane, bet ir mano pagrindinį laimės šaltininį – mano vyrą Vilių. Jis mano įkvėpėjas ir širdies saugotojas, kuris leido man pasijusti mylimai ir saugiai. Mudu gyvename ant kalno ir kasdien žiūrime į upę. Aplink mudviejų kojas šmirinėja mūsų dvi katės: Mėja ir Gertrūda. Jos taip pat yra dažnos šio dienoraščio herojės. Mes esam laiminga, paprasta šeima, gyvenanti neypatingą gyvenimą, kuris ne itin skiriasi nuo kitų gyvenimų, bet mes esam laimingi ir dėkingi likimui, kad tokį gyvenimą turime.
Kaip jau minėjau, rašau aš apie labai paprastus dalykėlius, todėl labai nenusivilkite, kai vasarą čia užsukę rasite daugybę mano užaugintų pomidorų nuotraukų arba vien tik keptų pyragų receptus. Aišku mane domina ne vien tik tai, bet rimtomis temomis aš nelabai dažnai čia užsimanau parašyti, todėl man daug mieliau rašyti apie savo spintos turinį nei apie savo politinį požiūrį... todėl prašau gerbti šį mano pasirinkimą pabūti banalia, o jei tikitės paskaityti kažką rimčiau, pasiginčyti ar aršiai padikutuoti – tai ne čia pataikėte.  

Aš sutinku gerbti Jūsų nuomonę bei Jūsų požiūrį į gyvenimą ir to paties prašau iš Jūsų: pikčiurnas aš tiesiog ignoruosiu. Anoniminiai komentatoriai savo nuomonės pareikšti irgi negali.

Aš esu labai dėkinga už tai, kad čia lankotės, kad skaitote, kad komentuojate. Man tai labai svarbu ir glosto širdį. Laukiu Jūsų kas kartą sugrįžtančių.

Nuoširdžiai ir pagarbiai Aušra.  

1 komentaras:

  1. Prikomentuosiu šiandien čia :) Nes tik atradau šiandien Tavo blogą (Tujinu drąsiai..sakau vis tik vienmetės... :)) Į skaityklę įsidėjau (LT blogai skaityklėje tik du:))) ir gėrėsiuos gražiom mintim :))

    Indrė

    AtsakytiPanaikinti