Prisės su manim aukščiausios uolos, iškilusios virš prarajos, į kurią mes turėjome kartu krisit, nes buvome labiausiai nusidėję šio pasaulio paukščiai. Prisėskim ir nuleidę kojas pasišaipykim iš tų, kurie už bausmę buvo prirakinti ant žemai žemai apačioje esančių akmenų. Pasijuokime iš taisyklių ir įstatymų, kurių tiek daug per tokį trumpą laiką sulaužėme. Susiglauskim, kad mūsų šaltas vėjas netalžytų... apsikabinkim, kad mūsų niekas neišskirtų...
...o dabar mes žaidžiame amžinas slėpynes, kur aš tavęs ieškosiu iki paskutinės dienos: šaipysies, kad aš nemoku žaisti... Juk žinai – niekada ir nemokėjau... o gal ir išmokti nenorėjau?.. Visada norėjau žvelgti tiesiai į akis ir kartoti, kad myliu. Kad myliu ir viso to iš mūsų neatims nei laikas, nei atstumas. Kad atimti tai gali tik Moiros... arba balti milteliai, suberti į taurę bei išgerti, kad numalšintų skausmą tavo randuotoj širdį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą