Vasara. Kaitra ir žydras iki skausmo dangus. Realybės jausmas išnyksta ir pradedame skraidyti aplinkui, suktis, suptis... ech... vasara, vasara, na, kodėl manęs nenuvedei į išsvajotus debesis, kur gyvena mano ramybė...
Tad belieka tik sustingti, įsižiūrėti į žvakės liepsnelės šokį ir laukti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą