Juodai balta.

Šiurpuliai nubėga per oda. Retkarčiais ji įkaista iki raudonumo tarsi geležinis žaizdras ugnyje, bet dažniausiai ji būna pilkšvai balta. Vėl dreba ranka. Bet galvos neskauda. Drebulys nuo nuovargio. Bet atrodo aš miegu. Atrodo. Gal tai tik budėjimas sapnuose laukiant KAŽKO TOKIO, kas padės lengviau atsikvėpti, o gal net ir įkvėpti. Aš ir vėl neišmokau plaukti. Nelemta. Gal taip ir geriau – niekas negalės prikišti, kad aš kvaila: juk plaukti tai nemoku! Et, ar svarbu? Mintyse švysteli prisiminimas. Vienas. Po to jį seką antras... Ir taip daug daug tokių juodai baltų žmogiukų lekia pro mano akis. Juodai baltas derinukas. Šachmatų figūrėlės, išdėliotos ant kilimo raudonio. Aš ne karalienė, ne rikis ir tikrai ne bokštas. Aš pėstininkas. Tik turiu milžinišką problemą: nežinau ar aš juoda, ar balta. Aš nežinau su kuo man būti, todėl tik stoviu viduryje kovos lauko ir susiėmus už galvos ir klykiu. O gal tai ne laukas, gal tai tik akmuo viduryje sraunios upės ir bandau išsilaikyti, kad manęs nenuneštų vanduo? Kažkaip jau vėl tų „gal“ per daug prisiveisė mano mintyse. Reikėtų vėl valyti ir plauti viską nuo purvo, bet mano rankos dreba ir aš nenoriu jų net pakelti, o tuo labiau priversti jas dirbti. Sakysit tinginė. Ne, anaiptol. Aš stengiuosi sumokėti skolas gyvenimui, kad ir kokios formos jos bebūtų. Ir sumokėsiu. Verksiu, žudysiu save kiekvieną dieną, bet sumokėsiu... O tada gyvensiu savanaudišką gyvenimą: viskas tik man, mano ir tik mane. Taip kaip seniau buvo. Dabar kitaip. Dabar aš matau ir kitus. Aišku, taip kitiems neatrodo, bet „dėjau ant jų“. Skausmas persmeigia mane nuo dešinės į kairę ir aš sugniaužiu kumštį. Nuo to geriau nepasidarys, bet vis vien eikvoju jėga beprasmiam oro traiškymui...

Mano keliai sulinko ir aš kritau ant spygliuotos tvoros likučių, kuri skyrė kovos lauką. Prasibundu ir matau, kaip juodieji su baltaisiais žudo vienas kitą, įmaišydami į retro juostą aguonų raudonio. O aš klūpiu, manimi teka raudonos ašaros, o aš vis dar esu nei juoda nei balta. Tolumoj sužaibavo ir aš užmigau laukimu. Beprasmiškas klyksmas užsilydė į klampų purvą, telkšantį ant mano širdies parketo. Pasikeitė išvaizda, bet ne vidus. Vienodai skirtinga... diena iš dienos...