Nuplikyta verdančio vandens.

Geltonas puodelis, su jame teliūškuojančiu kefyru. Balta patalynė. Du katinai besidžiaugiantys vienas kitu. Varpelių aidas, skambantis galvoje. Man taip šalta. Turbūt peršalau. Nereikėjo gulėti ant drėgnos žemės. Bet taip norėjau sugerti visą žemės drėgmę. O kalijų žiedai pamažu juoduoja. Tik drugelis ironiškai nusišypso ir sušnibžda skristi. Ir nevalingai nuspauskime Q raidę, kad bent akimirkai sustotų laikas. Aš išardysiu laikrodį. Pasiliksiu jo ciferblatą. Rodyklės bus išgąsdintai sustingusios ties paskutine padala ir aš žiūrėsiu į jas, lyg laikas iš tikrųjų būtų sustojęs. Pažiūrėk į mano delno skylę, apraišiotą juodu šilku, ir pasakyk kas manęs laukia už trijų minučių. Varpelių aidas nubėga per visą kūną. Jie kasa patį didžiausią griovį pasaulyje, nepaliesdami žemės savo išpuoselėtomis rankom. Nesusitepti. Išlikti švariems, tarytum ta balta patalynė, kurią užklojo saulė. Man šalta, nors turiu į ką įsisupti. Mėlynas užklotas persigėrė besibaigiančios vasaros ašaromis. Aš vis žvelgiu į nuplėštą mėlyną akį, kuri plūduriuoja porcelianinėje lėkštutėj, tarytum būtų su meile paruoštas patiekalas, ir bandau suprasti, kodėl taip greitai prabėga laikas... išgąsdintos rodyklės stypso ties paskutine padala, o trys minutės jau prabėgo...