Pomidoras, pasmeigtas ant kiniško pagaliuko, žiūri gailiomis akimis ir prašo jo nepaaukoti skrandžio dievams. Smegenys jo negirdi. Dantys kramto. Stogo ant galvos nebeliko, todėl geriau išburk man sniego...
Plūduriuoju. Krečia keistas šaltis. Nežinau nuo ko pradėti. Nei ką pasakyti. Gal atsistojus išeiti... pasižiūrėti kaip kvėpuoja merdinti upė...Pamečiau auskarą. Kito man niekas neparduos:išnaudojau savo galimybę. Turiu į skutukus sudraskytą bilietuką gyvenimui. Bandau jį vis suklijuoti, bet rankos dreba. Prašau, paduokit man stiklinę vandens...
O dabar sustokim, pakelkim akis į gelsvas lubas... jos byloja, kad nėra kur skristi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą