Lyja. Kambarys kvepia vašku ir prakaitu. Bet tai neerzina. Vakarykštę temperatūrą rodantis termometras guli ant stalo. Bet šiandien geriau. Važiuosiu pasivažinėti. Bent šiokia tokia nauda bus. Man? Ne... Vaškinės pastelės plaukioja manyje, skleisdamos erzinančią šviesą. Kitaip nei žvakės. Jų liepsnelės virpa, plazda bei šildo. O lauke drėgna ir šalta. Bet vis vien reikėtų eiti. Bet kodėl? Kad kitiems pasidarytų geriau? O man? Rizikuoju persidurti veną. Mėlynės. Nekenčiu jų. Kaip ir savo beprasmiškai numirusių plaukų. Norėčiau pabėgti, bet šviečianti pastelė mane traukia prie žemės. truputį dilgčioja kūną. Čia nuo gulėjimo.. turbūt... Nepatinka man būti įkalintai lovoj. Nebejaučiu prasmės. Kažkada ji buvo. Dabar? Tai tik paprastas nėrinys, iš daugybės gabaliukų. Tai mano tūkstantis gervių: nunersiu ir mano noras išsipildys... aš turėsiu namus...
Skamba telefonas. Nekenčiu šito garso. Reikėtų pasikeisti melodiją. Tai va, skamba telefonas. Už dviejų valandų reikia eiti. Nori to ar ne. O aš nenoriu. Jau baigiu susitaikyti su bumbančia tyla. Nerti man patinka. Pagavau azartą. Neri ir viskas išnyksta... kartais atrodo pakelsi akis nuo nėrinio ir pamatysi tai, ką norėtųsi matyti... bet... Juodas uodegos galiukas gaudo siūlą. Tai jo mylimiausias žaisliukas. Jis laimingas, nes ką tik priėdė lašišos. Sekasi suskiukui. O man vis dar priesko maisto dieta. Įdomu ar ilgai dar ji truks? Reikės paklausti... Daug klausimų aš jiems užduodu... Kažkaip juk reikia išlipti iš duobės? O aš vis vien norėčiau susiraityti B.O. foteliuke ir gerti arbatą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą