Laimingi žmonės šypsosi.

Tai tik aš... Aušra... mažutė mergaitė, su skrybėlaite ant galvos. Širdis kaip beprotė laksto po mano kūną, juodas nagų lakas savaime trupa, o dažytis tingiu (?). Gulėjau padėjus galvą ant kelių ir žiūrėjau į žmogaus, vaikštančio tarp debesų kaklą. Keista, kad randame nebeieškodami... kad juokiamės nebeverkdami... kad norisi kuo greičiau parlėkti į savo jaukų, nuosavą jovalą, užsilipti ant kėdės ir džiaugautis, kad bent kelias akimirkas ir tu kyšteli savo galvą į debesis... tada mane pasiima ant rankų ir nusineša... o aš tik jaučiu kaip vėjas glosto mano veidą...