Viena. Visiškai viena visuose namuose. Vienintelis mano draugelis yra nebylus voras, pasikoręs kažkur palubėje. Tapau nėrimo maniake. O kalbant apie maniakus – tai apie juos sukurta per daug serialų. Ne per didelė garbė tokiems niekalams kaip jie? Bal bal. Ne apie tai aš noriu rašyti. Apskritai nežinau apie ką noriu parašyti. Dabar karts nuo karto tik laiškus rašau. Raščiukai užvaldė mano pasaulį. Sėdžiu pasirėmusi į vąšelio galvutę ir žiūriu į jūros kirmėlytes, kuriom jau senokai akys buvo išluptos, o tušinukai brazda stalčiuje, maldaudami, kad kuriuo nors ką nors parašyčiau. Kvaila....
Klausau Atikos. Man vis dar neatsibodo. Norėčiau nuvilkti ir savo riestąją į jų koncertą. Norai. Troškimai. Viltys. Kadaise buvo toks žurnalas Viltys ir Vilionės, apie visokias meilės istorijas etc. Pati nepirkau ir neskaičiau, bet taip iš matytos reklamos nusprendžiau. Bet tai visiškai ne į temą, kurios vis dar neišsirinkau. Ir šiaip jaučiu kaip mane pykina. Čia nuo nesuderinto maisto, noro atsisėdus rėkti į šitas pažaliavusias sienas, į kurias dabar daužausi lyg nuo pernelyg kaitrios šviesos apsvaigęs drugelis, ir to tuštumo jausmo, atsiradusio manyje tada, kai Jis susidėjęs daiktus išėjo. Žinau, kad sugrįš. Žinau net kada grįš, bet visame kame atsiveria milžiniška erdvė, kai tik nebegirdi brazdančios gitaros kitame kambaryje...arba žinai, kad nerasi Jo šalia savęs ryte... kvaila... naivu... vaikiška...
Tyrinėju savo sutrūkinėjusio delno linijas, tikėdamasi pamatyti ateitį. Kodėl aš galiu perskaityti kitų žmonių likimą, o savojo net negaliu pačiupinėti? Vienas žmogus man vakar pasakė, kad jei kažką turi gero savyje, tai turi už tai prisiimti didžiulę naštą, su kuria nori nenori teks kaip nors susitvarkyti. O ką aš gero savyje turiu? Turėtų būti kažkas įspūdingai nuostabaus, kad tiek daug liūdesio (jei tik taip galiama tai pavadinti) manyje susikaupę: mėžiu aš jį lauk kiekvieną dieną, bet niekaip negaliu iš savęs jo išvalyti. Jis lyg piktžolės, kurias net ir su šaknimis išrovus negali išnaikinti, nes jų pagrindas, jų esmė yra kur kas giliau paslėpta. Tai imkite ir pasakykite man, po velnių, kas manyje tokio gero, kad per savo pavasarinius gliukus negaliu normaliai mąstyti? Grrr... geriu dar vakar ryte užtaisytą arbatą. Niekaip nenuropoju iki virdulio ir nepaspaudžiu raudono mygtukėlio, kad užsitaisyčiau naujos. O kam? Juk šitos dar turiu...
Jaučiu keista snaudulį. Riešai aptirpę ir nebe lankstūs. Lova šaukiasi manęs. Pasislėpsiu sapnų iliuzijose ir susirasiu, tai ko man dabar trūksta. Baigta nerti balta pirštinaitė voliojasi šalia. Jai tuoj gims sesutė. Skelbimas visiems, kam šąla rankos: neriu pirštinaites, auskarus ir kitus aksesuarus. Rimtai. Toks dabartinis kuklusis mano užsėmimas. Todėl ir mano delnai išvagoti begalinių įbrėžimų...
O toliau... toliau aš pati savo minčių nebe sugaunu... et... einu užkąsti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą