Prisimenu vaikystę. Šios vietos yra neatskiriama jos dalis. Močiutė, teta, pusbroliai... Jiesia, smėlėti šlaitai, dundantys traukiniai, ledinis šaltinio vanduo ir gervuogė... Tokiom dienom kaip ši visa tai sugrįžta ir tampa ramiau, kai sukiši kojas į vėsų, jau nusekusio upelio vandenį, pakelėse skini pražydusiais gėles ir niekur neskubi..._ ,, _
Vakaras. Nuvargę kojos, Kauno Lėlių Teatras ir Atika... man patinka dainuoti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą