Vynuoginiai ledai pusryčiams.
Veido kaukė, apsikabinusi mano plaukus.
Panika ant geltonos paklodės.
Noras įsikibti į oro balionėlį ir skristi ten, kur bitės yra ramios.
Gulbių ežero platybės, atsivėrusios apleistame pastate, kur samanos klojamos vietoj kilimų, o tu pati tik sukiesi pagal perlų karolių melodija.
Idealai veža.
Net nežinau šiandiena pliusas ar minusas. Gyvuoju ant neapsisprendimo viršūnės, o mane kutena vėjas. Pakrizenkim. Bet nedaug. Po trupučiuką. O po to pasikabinkim saulutes ant ausų ir lakstykim po išdegusią pievą. Nes taip norisi. Apie tai mes svajojam. O gal tiksliau mes tuo gyvename. Atsitrenkiam į vienas kitą aklinai užtemusioje gatvėje ir vėl visi nelemti atstumai išnyksta, kažkur už horizonto, kur kažkada nutekėjo visos pamazgų upės...
O dabar Snieguolė vyrišku, sodriu balsu dainuoja bliuzą, nes jos septyni nykštukai sudegė žvakės liepsnoj.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą