Apie.

Laikas - aš vis dar nesuprantu ar jis yra mano priešas, ar draugas. Atrodo, kad aš jo turiu neišsemiamus klodus, bet kai jo tik prisireikia, pasirodo, kad teliko tik keli menki lašeliai. Šiandien aš esu juo turtinga, bet rytoj (galbūt) būsiu laiko elgeta. Čia kaip su skausmu, kuris užpuola netikėtai, nes net nebejaučiu, kad melsvai nusidažiusią koją netyčia kreivai padedu, nes vaikščioti už mane tikrai niekas negali. Todėl šlubuoju į virtuvę ir atgal, zirzdama, kad skauda. Man daug kas sakė, kad jei skauda - tai gyveni. O jei esi laiminga, ar tai nėra gyvenimas? Ar tai ir nėra tikrasis gyvenimas, kad net tada, kai skauda, aš jaučiuosi laiminga, nes turiu, kas mane apkabina, laiko, kutinėja plaukus ir ramina savo stebuklingu balsu... Juk nereikia matyti vien tik juodą; juodoje spalvoje reikia įžvelgti dar ir tai, kokio ji atspalvio. Nusišypsom ir atsigeriam karštos arbatos iš jau suskilusio, bet vis dar balto puodelio. O mano pusryčiais taps mandarinas ir vąšeliu neriami rusvi astrai, nes gyvenime yra daug skanesnių dalykų nei ašaros.