be pavadinimo.

Du metai. Du išbraukti iš gyvenimo metai, kai buvo išmokta vaikščioti išsitiesus, pilstyti vyną viena ranka, kai baltus plaukus pakeitė šviečianti plikė, o galiausiai supranti, kad nebe susišikai, o apdirbai viską aplink. Pastarieji devyni mėnesiai tarsi nuplovė tuos prakeiktus du gyvenimo metus ir dabar vėl bandome iš naujo. Pamažu, lėtais bei skausmingais žingsniais slenkame ten, iš kur buvau pabėgus, nes idiotiškas ego neleido rinktis. Klaidos ir paklydimai: ko jie verti? Ar tai, kad turėjau išmokti šią gyvenimo pamoką, turėjau savo gyvenimą sutrumpinti dvejais metais. Ir ar, jei, JEI būtų buvęs kitas pasirinkimas, ar aš dabar būčiau čia, kur ir visada norėjau būti? Nežinau, bet kitiems žmonėms du metai yra daug ir jie su dideliu nustebimu žvelgia į mane ir tarytum klausia, ką aš čia ir vėl veikiu. Manyje kirba tas pats klausimas, bet jis pamažu blėsta tarsi nuorūkos peleninėje.