Tampant rudaplauke.

Pūvantys lapai žliugsi po kojomis. Drėgmė skverbiasi po odą. Šalta. Nenorom riečiuosi į kamuoliuką. O varlė vis labiau ir labiau atkiša lūpą: ji niekada nebus patenkinta. Vanduo sūrus. Aš irgi tuo esu nepatenkinta. Delnų stigmos pamažėle gyja. Kiek daug reikėjo tam laiko. Laikas. Taip ir norisi pritaisyti grandinę jam prie kojos, kad jis liautųsi lakstęs aplinkui ir visa gerkle rėkęs, kad tuoj tuoj mes puošime stiklo bumbulais amžinai žaliuojančias šakas. Kartasi pakvimpa sniegu. Trokštu žvarbios žiemos, kai plaučiai ledės ir tik karštas šokoladas sušildys, susirietus prie šaškių lentos. Idėjos, sukuriančios idilę. Tam daug nereikia nei pastangų, nei bepročio laiko. O ko? Ką? Kuo? Kame? Ataidintys klausimai žagsi savo prasmes ir beprasmybes, o aš tik daužau pirštais per klaviatūrą, stengdamasi sukaupti kuo daugiau žinių apie numirusius poetus. Skaitau. Tyrinėju savo veidą atspindyje. Plaukai tiesia savo šakas į viršų/apačią. Aš žmogiškas gluosnis, tik joks šaltis nenuplėšys nuo manęs lapų.