O upės tapo tyros tyros. Virš jų skrieja medžiaginiai balionai. Jie skrieja tolyn į ateitį, kaip ir mes. Ir upės bėga, teka, nesustoja, kol jų rankos susilieja į vieną glėbį. Tada gimsta svajones ir tikėjimas, kad laikui nebūtina sustoti aplinkui mus, kad gera būtų. Užtenka vien tik stebėti bėgančias kartu susikibusias upes ir bėgti kartu su jomis. Šypsokimės. Mylėkime. Tikėkime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą