Drungnas oras prasiskverbia pro odą. Muzika barbena į išsiplėtusią rainelę. Rankos pina, skina, glosto. Jos išsiilgę žvaigždžių šviesos... suskirdusi oda, nuplauta debesėlio ašaromis, o aš tik žvelgiu tolyn į priekį ir mąstau apie tolimus kraštus, kur kojas skalautų saldžiai sūrus vanduo...O aš gimiau dieną, kai vėjas nešiojo snaiges... aš snaigė, tirpstanti ant įkaitusio asfalto. Vienatvė tarytum pajuodusi saulė svilina mane. Tirpstu ir garuoju. Kvėpuok manimi. O aš kvėpuosiu džiūstančiais krapais.
Nutylam, nes balsas jau ištirpo.
Kaip lėtai bėga laikas, kai neturi kam pasakyti arbatos?...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą