Birštonas.

Kartais supratimas apie būtinybę slegia. Tada po bemiegės nakties paremi galvą į automobilio langą ir žvelgi pustuštėm akim į tolį. Ir net kiubetė su vyšniom nebesugeba atgaivinti. Žmonės aplink mane spaudžia mano pasaulį. Žiūriu į dangiškas akis ir matau natas, o man ašaros mintyse kaupiasi. Pavargau. Nepakeliama, nešvari naktis buvo. Naktis su žmonėmis, kurie paslapčia pašiepia, paniekina tai, kas man svarbu, kuo aš tikiu. Tikiuosi ne aš viena ten jaučiausi tarsi žuvis išmesta į krantą, kuri nori gyventi, bet suvokia, kad čia jai vietos nėra ir nebus. Tikiuosi. Tikiu. Gal tik to ir tereikia? Gal tereikia pusvalandį praleisti ant Nemuno kranto, valgant gaivų arbūzą ir jaučiant, kad kuo arčiau namai, tuo lengvesnė širdis ir sunkesni akių vokai darosi? Gal.. Vienatvė su mylimuoju niekada neslegia. Net tada, kai nebeturim vienas kitam pasakyti. Gyvenimas painiai paprastas, bet kelią iš jo labirinto tikrai nėra lengva surasti..