Gertrūda

Per visą savo netaip jau ir ilgą gyvenimą aš padėjau išgyventi, suradau namus ar pati pas save priėmiau ne vieną katę. Matyt paveldėjau kažkokį paslaptingą geną iš savo mamos, pas kurią, paslaptingos jėgos vedami, atiena gyvūnai, kuriems labai labai reikia pagalbos. Taip ir man yra. Galiu tapti labai labai labai nepopuliari dėl šio savo požiūrio, bet niekada pagalbos neištiesiu elgetaujantiems žmonėms, neaukoju jokiuose labdaros renginiuose... bet pašeriu kiemo kates ir šunis. Pakalbinu visus pakeliui namo sutiktus gyvūnus. Į laiptinę įleidžiu šąlančius katinus, kad šie ramiai ir šiltai žvarbiomis žiemos naktimis galėtų išsimiegoti. Kai gyvenau viena ir turėdavau atliekamų pinigėlių net specialiai nueidavau į senamiestyje esančią gyvūnų priegladą, kad paaukočiau vieną kitą stambesnį banknotą... Ir niekada nelaikiau namuose katės, kurios nereikėjo gelbėti iš gatvės. Man sunku praeiti pro tuos, kurie tikrai nepaprašys pagalbos ir kiekvieną dieną kovos su visu pasauliu, kad tik išgyventų. Labai malonus jausmas užplūstą širdį laikant pavargusį kačiukąsavo rankose, kuris sočiai privalgė ir galų gale jaučiasi saugus... ir  žinai, kad daugiau tam angėlėliui jokių rūpesčių gyvenime nebebus..