Apie mirtį bei skaudžius nusivylimus.

Praėjusi savaitė mano visą atgimusį optimizmą nuleido į kanalizaciją. Aplinkui mirtis šienavo pažįstamų bei nelabai augintinius.. mano katytė dėl neaiškių, stebuklingų aplinkybių šiaip taip išgyveno.. bet į laidotuves savaitgalį teko važiuoti: ne visi įstengia atlaikyti pavasarinį purvą.. ypač, kai nebėra peties, į kurį galima pasiremti.. tada pasirenkamas daug drąsos bei visiško nusivylimo reikalaujantis kelias. Aš negaliu smerkti tokio žmogaus pasirinkimo, kaip tai taip lengvai daro kiti, bet ir pasveikinti už tai negaliu. Tyliu. Tik čia kažką galiu pasakyti. Ir tai tik pašnibždomis, tik nukąstais sakiniais. Net apie savo visiškai netikėtą nusivylimą negaliu su niekuo atvirai pakalbėti.. todėl žiūriu Harry Potter. Net rankos nebekyla kažką daryti. Ir pikta, ir skaudu, ir lyg paverkti norisi, nes labai sunku, kai gilus tikėjimas žlunga. Žmonės, net ir patys artimiausi, gali labai staigiai nuvilti.. ypač tada, kai to mažiausiai tikiesi. Tada sėdi susiėmus už galvos, apsikrovus siūlais, pasislėpus kažinkokių filmų maratone ir slepiesi pati nuo savęs ir nuo mintis apie kažką daugiau nei vien tik vegetavimą. Nenoriu tikėti akyse išskatytais žodžiais. Nenoriu suprasti nesupratingumo. Vis dar ieškau atisiprašymo ir to užtikrintumo jausmo, kad galėčiau atsistoti bei eiti toliau. Bet bijau, kad kažtais žodžio atleisk nepakanka. Net ir labai labai nuoširdaus. Tai neužpildo tos tuštumos manyje. Niekas jos negali užpildyti. Kartais dar mažutėlytė viltelė sušildo tą nejaukią tuštumą, bet dabar atrodo, kad manyje veriasi praraja ir aš nežinau, ką man daryti. Norėtųsi pakilti ir bėgti, bėgti, bet.. aš nebe ta, kuri pabėga, kai sunkumai užklumpa, bet dar, DAR negaliu ir eiti savo problemų spręsti, nes... nes... ir vėl suvalgom sakinius ir einam žiūrėti dar vieną filmą apie burtus bei gėrio ir blogio kovą. Miegosiu dieną. Tokiom aplinkybėm ir mano būsenos man tai galima daryti... kitiap aš būsiu laibai labai PIKTA.