Už lango vėl skamba varpeliai ir paukštis kalbasi su jais.

Vakarais aš deginu žvakę, kad kambaryje būtų šilčiau. Drėgmė mane laužo ir aš jaučiu nežmonišką skausmą. Bet vis tiek išspaudžiu iš savęs šypseną. Tik miegoti negaliu naktimis. Blaškausi tarp prasmingų veiklų ir laiko švaistymo. Norėčiau, kad laikas sustotų ir aš galėčiau pasivaikščioti tarp sustingusių akimirkų. Nesugebu jų įkalinti. Jos tarsi beprotės lekia tolyn nuo manęs. O aš stoviu. Mano rankose sukarpyti seni drabužiai, iš kurių siuvu pagalves. Švelnūs vilnoniai megztiniai ruošiasi gimti iš naujo. Gimimas yra pilnas skausmo. Po to užplūsta neparėpiamos erdės pojūtis ir mes pakeliame sparnus skristi. Vienų skrydžiai būna tvarkingi, tikslūs, be jokių nuklydimų, paklydimų, klaidų... o kitų - blaškymasis, bandant pakilti aukštai, link saulės. Saulė degina, bet vis vien kylame, stengiamės, jaučiame svylančias sparnų plunksnas ir vis vien veržiamės į nepatirtas aukštumas, į tą neaprėpiamą erdvę, į kurią mes ištrūkome gimdami. Mūsų kūnai mus varžo. Siela veržtųsi toliau, bet kūnas vis traukia žemyn. Jis jaučia nuovargius, alkį, skausmą. Taip pat mes ieškome tų trumpų malonumų akimirkų, dėl kurių mes sakomės gyveną. Ir vėl tos akimirkos lekiančios pro šalį. Mūsų gyvenimai deja susideda iš tų begalės akimirkų, kurių nesuvaldome. O taip norėtųsi pagauti bent vieną ir bent trumpam paturėti, pasidžiaugti, o po to paleisti - lai skrenda...

Šiandien šviečia saulė. Dėka jos matosi viso dulkelės namuose. Man niekada dulkės netrukdė. Nesu pedantė. Man netvarka ir chaosas yra mano gyvenimo palydovai. Kai viskas sujaukta, aš noriu kurti. Ir dar tas chaosas manyje. Tiek daug visko, o aš tik viena. Taip, kūnas yra mano narvas. Einu savo narvą atgaivinti ir pamaitinti, o po to pažiūrėsiu kas toliau.

Šiaip šiandine tikrai nebloga diena. Patinka man Peter Gabriel.