Kaip V gavo naują randą, o A tapo persona non grata.

Deja gyvenimas tikrai nebūna toks kokio mes tikimės. Kad ir: planuoji pabaigti tapetuoti kambarį, važiuoti kur nors pailsėti su mylimu vyru, pasidžiaugti ilgu savaitgaliu (net penkuomis dienomis)... bet, bet: rugpjūtis mums buvo tikrai nelaimingas mėnuo.
Po nenusisekusios kelionės į Roko naktis, mes suplanavome, kad ilgąjį Žolinių savaitgalį praleisim linksmai bei turiningai. Vilius išsiprašė paildomų porą laisvų dienų ir mudu su nekantrumu laukėmė poilsio dienų. Deja Viliaus šefas paprašė jį padirbėti ketvirtadienį, kai šis turėjo būti laisvas. Na, nieko tokio: lieka dar keturios laisvo dienos. Jau trečiadienį iš vakaro mano vyras nelabai kaip jautėsi, neturėjo apetito, o ketvirtadienį ryte atsibudęs labai nekaip jautėsi: pykino, buvo silpna. Kadangi mano brangusis turi jautrų skandį, pamaniau, kad tai eilinis apsinuodyjimas maistu, todėl sugirdžiau "šipūškės" (citrinos rūgštis+vanduo+cukrus+soda) ir jis išvažiavo į darbą. Aš priguliau dar pamiegoti (nes buvo dar tik po 6h), bet už poros valandų Vilius grįžo namo visas krečiamas šalčio. Logiška išvada: persišaldė, kyla temperatūra, todėl ir pykina. Nubėgu iki vaistinės, nuperku nuo peršalimo-uždegimo vaistų ir sėkmingai (bent taip maniau) pradėjau gydyti savo antrąją pusę. Tai nebuvo pirmas kartas, kai Vilius suserga.. ir visa tai priminė eilinį persišaldymą, todėl taisiau arbatas, viriau sultinį, bet Viliui negerėjo. Penktadienį pastebėjome keista dalyka: jo pilvas įtartinai pradėjo pūstis, o jam pačiam pasidarė sunku judėti. Darėsi vis neramiau. Pradėjau girdyti vidurių lašus, nes mano vyras pradėjo skūstis ir "palaisvėjusiais viduriais". Šeštadienio ryta mano tėtis man atgabeno ąžuolo žievės (tai labai senas būdas sutvarkyti "laisvus vidurius"), bet akivaizdžiai Viliui negerėjo. Šeštadienį po pietų, aš nebeiškenčiau ir truputį apsipykus su Viliumi iškviečiau greitąją pagalbą. Po iškvietimo ši atvyko praėjus 15minučių (manau, kad pakankamai greitai), bet atvykusi "gydytoja" truputį nuvylė: jei buvo įdomiau mūsų katės, nei mano vyro sveikata, o pati net nežinojo, kur jį vežti: ar į chirurginį skyrių, ar į infekcinį. Kai jau važiavome į ligoninę (vis dar nežinojome kur) ji tarėsi su kitu gydytoju telefonu ir nusprendė, kad reikia vežti į Infekcinę ligoninę. Ten mus pasitiko labai maloni gydytoja, kuri iš karto pamatė, kad mano vyrui yra negerai, bet nesuprato kas. Atlikus pirminę apžiūrą, pagal visus ligoninės standartus, nors ir nepaeinantį nuo skausmo pilve žmogų, ji turėjo išsiųsti namo: per mažai viduriuoja, per maža temperatūra etc. Bet parašius, kad temperatūra yra kur kas didesnė nei iš tiesų yra, ji mano brangujį išsiuntė guldyti į skyrių tyrimams. Mes jai labai padėkojome ir aš palydėjau savo perlinkusį per puse vyrą gultis į ligoninę. Ten Vilių priimė puikiai: greitai paėmė įvairiausius mėginius tyrimams, pastatė lašinę ir liepė man nupirkti gero mineralinio vandesn, džiuvėsėlių bei bananų, nes jis tikrai čia užtruks. Aš greitai išskubėjau atgal į namus. Kad man maža nepasirodytų dangus prakiuro ir pradėjo lyti kaip iš kibiro, dar pridedant ir vieną kitą saują ledo. Per valndą parlėkiau namo persirengiau, apsiaviau guminius batus, supakavau Viliui antklodę (nes ligoninėje jam duota anklodė buvo labai jau maža) ir kartu su savo mama išskubėjom atgal į ligoninę. Ten važiavom dar maždaug valandą (vis dėlto šeštadienio vakaras). Kai nuvykome ir baigėme įsiprašyti į skyrių per priimamąjį (centrinis įėjimas buvo jau uždarytas) Vilius man paskambino ir pasakė, kad jį perkėlė į kitą skyrių ir ruošia operacijai. Bijodama nulėkiau į chirurginį skyrių, kur mano vyras buvo ruošiamas apendicino šalinimo operacijai. Aš taip išsigandau, kad nesusimąsčiau nieko klausti gydytojo (kurio nemačiau iki operacijos, o tik bandžiau paguoti Vilių, kad viskas bus gerai, o visi kiti mane guodė, kad jau kitą savaitę Vilius sveikas važiuos namo. Tai buvo viena baisiausių valandų mano gyvenime. Kai pamačiau jį parvežamą po operacijos atgal man kojas surakino iš baimės. Tokio išsigandusio bei sutrikusio savo vyro aš dar neikada nebuvau mačius. Nenorėjau palikti jo nei akimirkos, bet šalimais gulinčio vaikino mama (jos sūnų buvo prieš porą valandų irgi išoperavę. Taip pat apendicitas) patarė, kad reikėtų man nueiti pasikalbėti su chirurgu apie praėjusią operaciją. Aš taip ir padariau. Nuejau į gydytojų poilsio kambarį ir pasibeldžiau. Durys buvo praviros, todėl kyštelėjau galvą: chirurgas miegojo ant sofos. Aš jį pašnekinau, bet jis tik dar labiau užknarkė. Jis man labiau priminė ne pavargusį gydytoją, o prisiliuobusį valytoją, nes visas poilsio kambarys dvokė alkoholiu. Pagalvojau, tiksliau save paguodžiau, kad žmogus po dviejų iš eilės operacijų padarė gramą ir tiek. Nuskubėjau pas Vilių. Ir prasidėjo labai ilga ir keista naktis.... Kiek man žinoma (o aš esu labai daug laiko praleidus ligoninje), po operacijos žmogų turi labai gerai prižiūrėti, sulašinti jam skysčių, tikrinti ar nekyla temperatūra, ar nesiblaško etc. Ir tai turi daryti ne kas kitas, bet medicinos sesutės, o ne žmonos ar mamos. Per visą naktį į palatą, kurioje po operacijos gulėjo du vyrai, tik kartą nosį įkišo apsimiegojusi sesutė.. ir tik tada, kai mes išsireikalavom, kad duotų termometrą. Ši dar apibumbėjo, kad mes trukdom jai miegoti!!! Kiek man žinoma, po jokios operacijos negali kilti temperatūra aukščiau 37laipsnių, bet ji buvo kur kas aukštesnė, todėl TIK ryte suleisti vaistai nuo uždegimo.
Sekmadinio rytą, kai Vilius buvo visiškai sąmoningas, aš pradėjau su juo kalbėti apie visą tai, kas įvyko ir sužinojau, kad prieš operuojant jį, niekas nepadarė papildomų kraujo tyrymų (o gal jo kraujas nekreša?), neperšvietė, neištyrė ekoschopu, tiesiog pamaigė pilvą ir pasakė "imsiu ŠITĄ". ????!!!?? Per rytinę vizitaziją nuo gydytojo sklido šlykštokas brangių kvepalų bei alkoholio kvapas. Nei vieno iš palatoje gulinčių vaikinų deramai napažiūrėjo: tik nuklojo, žvilgtelėjo ir nieko neatsakęs įmūsų klausimus išbėgo iš palatos. Nei Viliui, nei šalimais gulinčiam vaikinukui gerti vis dar nebuvo galima, o nei skysčių, nei glikozės nebuvo dar sulašinę. Aš buvau nemiegojus daugiau nei parą ir beveik dvi paras nieko daugiau nei kava nebuvau valgius, todėl, kai atvyko Viliaus tėvai aš išvažiavau bent kelias valandas pailsėti bei pavalgyti. Namie pabuvau porą valandų ir negalėdama užmigti išskubėjau atgal pas Vilių. Sugrįžus pas jį, man jis pasiskundė, kad jam vis dar taip pat smarkiai skauda pilvą, kaip ir iki operacijos, o jo pilvas vis labiau pūtėsi. Gydytojo bei sesučių reakcija buvo nulinė į mūsų nuolatinius reikalavimus kažką daryti. Taip praėjo dar viena naktis nesulaukus jokio deramo dėmesio...
Pirmadienį jau buvo galima truputį Viliui gerti, Atėjęs gydytojas pradėjo priekaištauti, kad vienintelė palata, kuri skundžiasi yra ta, kur guli du jauni vyrai.. ir liepė keltis bei eiti pasivaikščioti. Reakcijos į Viliaus pilvo skausmą ir vis didėjantį išsipūtimą nesulaukėm. Kai Vilius pabandė atsikelti, jam apsvaigo galva ir pasidarė labai bloga. Gydytojas pasakė, kad gali truputį sultinio atsigerti Vilius ir bloga jam todėl, kad valgyt nori. (jokių skysčių ir gliukozės DAR nebuvo sulašinta). Kai atvyko mano mama pabūti su Viliumi, aš išskubėjau namo, nusiprausiau ir išviriau skaidraus sultinio. Kad Vilius galėtų jį gerti iškošiau net prieskonines žoleles. Kai daviau šio mėsos nuoviro atsigerti, jį tik dar labiau supykino. Viliui akivaizdžiai darėsi negera: pilvas pūtėsi, skausmas didėjo, o oda pilkėjo ir veidas tiesiogine to žodžio prasme sukrito. Vilius nieko nenorėjo daryti, nenorėjo kalbėti, tik gulėti ir bandyti snausti... ir tada man trūko kantrybė. Aš pradėjau reikalauti, kad pasakytų kas negerai mano vyrui, padarytų tyrimus, kad duotų jam vaistų: kaip, po velniais, gali žmogui po paprastos apendicito operacijos gali taip blogėti, o gydytojas nekreipia dėmesio. Gydytojas pradėjo rėkti ant manęs ir Viliaus, kad mes nieko nesuprantam, kad tik jis čia viską gerai žino.. o aš atgal jam pradėjau šaukti, kad jis jokių tyrimų prieš operaciją nepadarė, kad Viliui gal būt net ne apendicitas buvo, nes jam jokių drenų po operacijos neišvedė iš žaisdos (tai reiškia, kad pilvo ertmėje nėra jokio uždegimo ir nėra kam ten valytis).. o gydytojas tiesiog trenkė durim ir nuėjo toliau sau žiūrėti televizoriaus už sienos esančiame kabinete. Jaučiausi bejėgė matydama, kad man vyrui vis blogėja. Nuoširdžiai pradėjau bijoti dėl jo gyvybės. Paskambinau Viliaus tetai (ji yra medicinos seselė) ir paprašiau atvykti, jei tik ji gali. Ši sutiko tai padaryti, bet atvažiuoti iš Jurbarko vis dėlto užtrunka. Matydama visų abejingumą, aš nuėjau į registratūrą ir.. pasiskundžiau, kad gydytoas nedaro jokių tyrimų, kad ignoruoja pacijentus ir jam nusispjaut ant jų gyvybių. Registratūroje taip pat buvau apšaukta. Lipdama laiptais atgal pas savo vyrą, paverkiau, o kol ten nuėjau iš registratūros į skyrių buvo jau paskambinta ir pasakyta, kad aš skundžiuos. Gydytojas net apsiputojęs ant manęs rėkė, o aš rėkiau ant jo, bet galų gale Vilius sulaukė bent šiokio tokio dėmesio: jam per nosį buvo sukišta į skrandį šlangutė, kuri turėjo šalinti iš skandžio bet tokį turinį, kad šis nebepatektų į žarnyną, buvo suleisti vaistai, turinty išjudinti, dirbti atsisakantį žarnydą, po to galų gale padaryta klizma. Į tą laiką atvažiavo Viliaus teta. Ji taip pat pabandė su gydytoju pasikalbėti, bet jis tik bėgo nuo mūsų ir nuo savo darbo. Aš nuėjau į tualetą ir nuoširdžiai išsiverkiau: man labai buvo negera; buvau nuo penktadienio beveik nemiegojus, nelabai ką valgiau, mano širdis net drebėjo nuo patirto siaubo, bet turėjau kaip nors visa tai ištverti dėl savo mylimo vyro, nes jam dabar labai reikėjo mano pagalbos. Tai gi ligoninėje susiruošiau miegoti trečią naktį iš eilės. Ir gerai, kad pasilikau, nes Vilių miegantį pradėjo pykinti nuo tos šlangos jo gerklėje ir jei manęs nebūtų buvę, jei nebūčiau bėgus pakviesti sesutės, tai kažin ar savo vyrą dar turėčiau. Viliui buvo suleisti vaistai nuo pykinimo, sugirdėm gurkšnį vandens, kuris sėkmingai ištekėjo į maišelį prie lovos ir dar paprašiau kad kokių raminamųjų jam suleistų, kad jis galėtų bent truputį pailsėti...
Antradienio rytą galų gale sulaukėm normalios gydytojų vizitacijos. Atėję gydytojai mane norėjo išvaryti iš palatos, bet aš atsisakiau išeiti ir pareikalavau, kad man ir Viliui būtų paaiškinta, kas čia per nesąmonės vyksta. Jie mudviems pasakė, kad tai yra dinaminis žarnų nepraeinamumas, susidaręs  PO operacijos. Mes bandėms paskyti, kad visi simtomai buvo toki patys ir prieš operacija, bet niekas nenorėjo mūsų girdėti. Liepta dar palikti šlangą nosyje, padaryti dar vieną klizmą. Buvo pradėti lašinti skysčiai bei gliukozė, kad mano vyras dar labiau neišsektų. Dabar jau sesutės lakstė dėl kiekvieno mūsų reikalavimo. Bet visos priemonės, kurių ėmėsi gydytojai, nelabai davė rezultatų ir Viliui pilvo išsipūtimas tik labai nežymiai sumažėjo. Po pietų, pas šalimais gulintį vaikiną atėjos pažįstamas gydytojas iš aukščiau esančio chirurginio skyriaus. Aš su ašaromis akyse paprašiau pagalbos ir jis pažadėjo imtis priemonių. Aš vėl pasilikau nakčiai būti ligoninėje. Vakare netikėtai atėjo budintis priimamajame chirurgas apžiūrėti Viliaus. Pirmą kartą Vilių pažiūrėjo, klausinėjo ir ir domėjosi jo sveikata nuo paguldymo į šį prakeiktą skyrių. Gydytojas paklausė kokias priemones mes išbandėms ir pasiteiravo, kodėl mes iš pradžių neišbandėme pačių papraščiausių, nereceptinioų žvakučių???? Kaip mes galėjome apie js pagalvoti, jei niekas net neužsiminė apie tokią galimybę???!!! Paprašiau Viliaus brolio, kad jis nupirktų budinčioj vaistinėj žvakutes ir atvežtu jas į ligoninę. Gydytojo patartas, Vilius jas viena po kitos suvartojo tris žvakutes.. ir jam pradėjo gerėti!!! Pats budintis gydytojas laukė su manimi, kol Viliaus kūnas bent kiek sureaguos į šį naują gydymo būdą ir dar kartą Vilių apžiūrėjo bei patarė, kas kiek laiko vėl ir vėl pabandyti eiti į tualetą ir naudoti žvakutes. Iš sesutės išsireikalavau, kad mano vyrui vėl suleistų raminamųjų, kad nebepasikartotų praeitos nakties istorija ir jis galėtų pailsėti, nes šlanga vis dar nebuvo išimta. Tą naktį net ir aš numigau kelias valandas. Pagaliau pasimatė bent šioks toks pagerėjimas.
ryte chirurgas, operavęs Vilių, įtartiani buvo malonus tiek Viliui, tiek man. Matyt jautė, kad jam ši situacija taip gerai nepasibaigs. Viliui toliau buvo leidžiami paskirti vaistai, lašinamas skystis, o po pietų buvo išimta ir šlanga iš nosies. Pilvas pradėjo mažėti ir skausmas po tuputį atlėgo. Vilius patikinęs, kad jaučiasi daug geriau, išsiuntė mane namo, kad ir aš truputį pailsėčiau. Kitą dieną, matėsi dar didesnis pagerėjimas ir mano brangiausiajam buvo galima vėl gerti skysčius, nors Viliui buvo dar sunku ir atsisėsti, ir eiti. Jis buvo labai išsekęs, todėl daug miegojo, kalbėtis nelabai norėjo, bet vis dažniau užsimindavo kaip jis nori arbūzo (paprastai jis jo net neparagauja). Mus vis aplankydavo mūsų geri draugai, užsukdavo Viliaus brolis. Penktadienį Viliui buvo galima pradėti gerti sultinį, o savaitgalį bandyti valgyti ir šokį tokį pertrintą maistą. Kad ir labai atsargiai, bet Vilius bandė valgyti, savarankiškai sėstis ir eiti. Pagerėjiasm labai pasijautė, kai Vilius pradėjo nuobodžiauti ir paprašė, kad jam atvežčiau kompiuterį. :D Aš labai labai džiaugiausi, kad jam gerėja, bet man vis dar nežinojome, kas jam iš tiesų yra. Taip prabėgo dar vienas savaitgalis ligoninėje. Pirmadienį gydytoajs pranešė, kad antradienį turėtų padaryti Viliui specialius rentgeno tyrimus, kai į žarnyną prileidžiama kalkių ir jis peršviečiamas, ir turėtų paaiškėti, kas jam yra. Iš sesučių ir gydytojų kalbų bei užuomenų supratome, kad Viliui nereikėjo jokio apendicito pjauti, kad reikėjo jį guldyti į vidaus ligų skyrių, ištirti ir pagydyti ne tokiomis žiauriomis priemonėms. Aišku, kad operacijos nereikėjo, niekas garsiai nepripažino, niekas neatsiprašė.. Antradienį buvo atliktas minėtas tyrimas ir trečiadienį buvo pasakyta, kad Viliui tiesiog prailgėjusi riestinė žarna, kuri užsilenkė ir susidarė nepraeinamumas, bet tikrai ne toks baisus, kad dėl to būtų reikėja pjauti žmogų. buvo pasakyta, kad tai gali dar kartą pasikartoti , o kai pakalausėme, ką daryti, kad taip nebeatsitiktų, mums liepė pasiskaityti internete. Po to Vilius buvo išrašytas namo. Kaip buvo gera važiuoti namo su savo vyru. Kaip aš buvau pasiilgus buvimo kartu su juo. Ir kaip aš buvau pavargusi nuo ligoninės...
Vilius dar pabuvo namie porą savaičių, bet kadangi dirba ne fizinį darbą, tai daug greičiau grįžo į darbą, nei kiti po operacijos.

Išvados: Vilių pradėjo gydyti padarydami operaciją, po to sukišdami šlangą į nosį-skrandį, darydami klizmas, o galiausiai, kai visos "rimtos" preimonės nepadėjo, pabandė pačią primytiviausią - žvakutes, nuo kurių Vilius galėjo pasveikti ir namie.
Jei galite pasveikti namie, tai tai ir padarykite. Jie nėra kitos išeities ir patekote į ligoninę, tai priverskite gydytojus padaryti visus reikiamus tyrimus ir nesileiskite, kad jus taip aklai ir greitai prapjautų. Jei gydytojas jums pasirodė įtartinas, nepatikimas, tai geriau sakykite, kad jums reikia laiko pasiruošti operacijai ir sulaukite kitos pamainos ar važiuokite į kitą ligoninę. Po operacijos, pasistenkite būti su savo sergančiu artimuoju kiek įmanoma ilgiau, nes seselėms įdomiau pamiegoti ar pažiūrėti TV, ypač kai nėra mygtuko išsikvieti pagalbą. Turėkite nuosavą termometrą, rankluoščius, pižamą, papildomos patalynės, net indus, nes niekas jų neduoda. Sekite ką rašo į popierėlį, pakabintą ant lovos (Viliaus kortelėje buvo paršyta, kad temperatūra buvo normali ir pakilo tik tada, kai aš pradėjau rėkti ant visų; kad Vilius visas dienas maudėsi; kad tuštinosi po operacijos gerai ir tik trečią dieną jam "nieko neišėjo"..). Išrašą, gaunamą išrašant iš ligoninės, perskaitykite kartu su gydytoju ir paprašykite pataisyti/paaiškinti netikslumus, nes pagal TĄ popieriuką jūs atsigulėte sveikas ir išėjote iš ligoninės dar sveikesnis. Pasitikrinkite ar visus dokumentus jums grąžino. Ir reikalaukite dėmesio, rėkite ant gydytojų, jei tik prireikia, nes jūsų ir jūsų artimųjų sveikata jūsų pačių rankose.

Juokingi pasakymai, dėl kurių norisi labiau verkti, nei juoktis:
1.Kaip išsikviesti sesutę, nes iškvietimo mygtuko prie lovos nėra? Juk tam duota stiklinė su šaukštu: imi ir pabarškini, kai prisireikia. (Viliui stiklinės ir šaukšto nedavė: reikėjo turėti nuosavus).
2.Pasakymas, kurį man išrėžė nemandagi sesutė: "Žmonos nesėdi ir neslaugo savo vyrų, tam yra mamos".
3.Po operacijos jau sekančią dieną buvo pradėti nešti kompotai ir net keitas maistas, kad ką tik išoperuoti ligoniai, negalintys dar net vandens gerti, imtų ir valgyti. Vilius galėjo kieto maisto paragauti praėjus po operacijos savaitei, nors jam kas dieną po tris kart buvo pasiūloma pavalgyti.
4.Gydančio gydytojo reakcija į dažnus nusiskundimus: "Jei dar skūsies, išrašysiu".
5.Slaugučių reakcija į tai, kad reikia išnešti pilnus basonus: "Atimsim basoną ir turėsi eiti pats į tualetą". Tai buvo pasakyta žmogui, kuris net neatsisėda lovoje. Be to visus basonus aš pati savarankiškai ir išnešiau.
6.Slaugutės reakcija, kai pamatė, kad sėdžiu ant šalimais esančios tuščios lovos: "Gulėjai, negalima čia gulėti, juk dabar man reikia taisyti, o ką aš daugiau nieko neturiu ką veikti, tik taisyti lovas?" (priminsiu, praleidau keturias naktis ligoninėj..). Be to patalynę pakeisti Viliaus lovoj atėjo tik ketvirtą kartą paprašytą, o kai jį supykino ir jis apsivėmė, grindis valiau aš pati, nes niekam nebuvo įdomu.
Daug visko galima prisiminti, kad buvo tragiškai juokinga, bet net dabar apie tai pagalvojus mane ima purtyti įsiutis. Džiaugiuosi, kad visa tai jau praeityje ir nuoširdžiai linkiu visiems nepakliūti į tokias situacijas ir jokiais būdais nesusirgti.

P.S. Pavardžių ir ligoninės specialiai neskalbiau, nes nenoriu būti apkaltinta šmeištu, nors ir parašiau gryna teisybę.