Kur gi ta romantika?

Kartą sėdėdamos mano naujai išdažytoje virtuvėje, gerdamos šviežių mėtų arbatą su drauge plepėjome ir mūsų kalbos nukrypo labai romantiškom temom. Na, ne visai. Ji man papasakojo kaip po ilgos draugystės išsiskyrė du žmonės, nes jų gyvenime pritrūko romantikos. Aišku ten daug visokių niuansų ir kitų neaiškių dalykų yra įsivėlę, bet mane labai privertė susimąstyti šis faktas. Tą patį vakarą, sėdėdama ant vonios krašto ploviausi dantis ir žiūrėjau, kaip tą patį daro mano vyras. Ale, visai neromantišką: stovi, valai dantis, spjaudai į kriauklę. Romantikos nerasta. Ir griūnant miegoti į ant žemės paklotą miegojimo vietą (lova to tikrai nepavadinsi) 21h nieko tame romantiško neįžvelgiau. Žiūrėjau į neuždegtą langą, po to į snaudžiantį vyrą ir mąsčiau ar tikrai po ilgesnio laiko kartu romantika kažkur išgaruoja ir telieka tik bendras spjaudymas į kriauklę ir miegojimas užsikišus ausis kištukais bei apsikabinus katę? Ir pasidarė labai liūdna. Taip liūdėdama užmigau. Kitą rytą gavau savo rytinės arbatos puodelį... 
Mano vyrui reikia būti labai anksti darbe, bet jis vis dar atranda laiko sutaisyti man arbatos puodelį. Aš iš ryto niekur neskubu.. ir lyg man priklausytų kepti kiaušinienę 5h ir taisyti savo brangiajam kavą, bet iš ryto aš panaši į iš pelkės išlindusią laumę raganą, todėl pusryčių neruošiu. Stebuklas, kad iš viso išsiritinu iš lovos! Viliui išskubėjus į darbą baiginėjau gerti savo kofeino dozę arbatos pavidalu, katės kėsinosi nukąsti man kojas, jei jų nepašersiu, o mano vakarykščio liūdesio, kad mano su vyru gyvenime nebėra vietos romantikai, nebebuvo likę.

Pažįstu daug žmonių, kurie būna labai įsitikinę, kad su ką tik sutiktu ir pamiltu žmogumi, jie nugyvens pašėlusiai romantišką, aistringą ir malonumų perpildytą gyvenimą.. ir myli taip, kad atrodo nieko kito taip nebeįmanoma mylėti. Žinau tą jausmą: jis visiems įsimylėjusiems žmonėms nutinka. Bet susidūrus su pirma kasdienybės užuomina, su pirma buitine problema, susikivirčijus dėl mažiausios smulkmenos santykiai ima ir pašlyja. Dažniausiai tokios poros paprasčiausiai išsidrasko (skyrybomis to nepavadinsi, nes tai taip pat būna jausminga, kaip ir jų santykiai iki to). Maža dalis porų pasilieka kartu ir bando išlaikyti vis dar jaučiamą meilę/aistrą/prisirišimą. Jei viskas daugiau mažiau sekasi, tokios poros apsigyvena kartu. Ir tada kasdienybė užgriūna juos visu savo svoriu: neplautos kojinės po lova, nešvarūs indai kriauklėje, nuobodūs apsipirkimai prekybos centruose, kur stovi prie tualetinio popieriaus ir bandai išsirinkti abiem (pa)tinkantį, vakarai valgant tyloje, nes esate pernelyg pavargę kalbėti apie žvaigždes, meilę ar dar velnias žino ką. Ir tada poros santykiai pasiekia kritinę ribą, kur lieką tik du variantai: bandai kuo draugiškiau išsiskirti, sukeliant vienas kitam kuo mažiau skausmo, arba judviejų santykiai tampa tokį tvirti, kad didelė tikimybė, kad judu susensit kartu, spjaudydami kas vakarą į tą pačią kriauklę. Antras variantas patrauklesnis, ane? Bet kaip taip pasiekti? Kaip tai padaryti realybe, kad kas vakarą nespoksotum į savo miegančią antrąją pusę ir neklaustum, ką aš su juo/ja veikiu? Atsakymas paprastas ir banalus iki begalybės: džiaukis kiekviena smulkmena, kuri yra daroma dėl tavęs, nes ne bet kas sutaiso puodelį arbatos 5h, kai pačiam reikia skubėti, ne bet kas iškęs tai, kad tau patinka kasyti katę prieš miegą, nors tai jį nuoširdžiai erzina, ne bet kas pažiūrėjęs į tave rūškaną, nesidažiusią ir susivėlusią, susisukusią į nuskalbtą pledą, sakys, kad tu pati gražiausia ir jo balse neskambės nė menkiausia užuomina melo. Ir na ir kas, kad negavai šią savaitę gėlių, kad nežiūrėjai į žvaigždes, padėjus galvą ant jo paties, kad nešokat kartu.. niekad. Bet jis tau sukalė lentyną balkone ir važiavo vakare į kitą miesto galą, kad parvežtų žemių maišą tavo pomidorams. O tu sėdėjai ir rūšiavai jo kojines, sukdama jas į kamuolėlius ir dėliodama stalčiuje, kad tik jam būtų patogiau pasiimti. Argi tai neromantiška? Manau, kad jau seniai visi supratome, kad gyvenimas ne romantiškas filmas ir reikia tik pasidžiaugti, kad atsiranda žmogus, kuris nori žiūrėti į tavo dantų pastos spjaudalus kriauklėje kiekvieną vakarą visą likusį gyvenimą. 

P.S. Dirbau beveik 24h ir tik su trumpom arbatos pertraukom.  einu gult, o po to vėl dirbsiu, dirbsiu, dirbsiu... baisiai aš to savo naujo danties noriu..