Kaip lėtai laikas eina ir kaip kartų greitai. Sekundes rodanti rodyklė lekia ir lekia,ratu ir ratu. O kiekvienas jos apibėgtas ratas virsta minute...
Minutinė rodyklė eina lėtais, elegantiškais žingsniais, pirmyn praleisdama skubančią sekundę...
O panelė valanda laukia kol prie jos prieis, o po to praeis ledi minutė.
Ir taip ratu, ratu sukasi sekundės, minutės, ir valandos. Tai niekada ir neikus nesustojantis laiko ratas. Jis buvo jau tada, kai dar nė žmogaus, dar net jo užuomazgos, pirmosios ląstelės, nebuvo. O tada jau buvo laikas. Ir taip visuomet bus. Iš tų menkų laikrodžio ciferblato rodyklėlių ir ratukų susideda para, iš paros – savaitė, iš savaitės – mėnesiai, o iš mėnesių – metai. Ir laikas taip bėga vis tolyn ir tolyn nešdamas mūsų mintis ir prisiminimus nuo mūsų pačių, o kai mes jų jau nebematome, išnykstame ir mes patys. O laikas lieka...
Bet užtenka pabūti nuobodžioje pamokoje ir, atrodo, laikas sustoja... Kad ir kiek bežiūrėtum į mechanikos stebuklą, sudarytą iš Archimedo sraigtelių, rodyklės vos pasislenka per vieną padalą. Ir tada pradedi laukti. Laukdami mes nervinamės, o sulaukę tos lemtingos akimirkos, kai rodyklė pasiekia norimą tašką, mes pamirštame padėkoti visagaliam laikui...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą