Tu jautiesi lyg išsemtas šulinys, lyg išdžiuvusi upė, lyg žemę, kurios niekas nelaisto nei prakaitu nei ašaromis. Mintys, žodžiai ir darbai diena iš dienos kartojasi. Jie vis toki patys ir toki patys... Net lietus barbenantis į Tavo kambario langą vienodai nykus, toks sausas, nieko negaivinantis...
Galvoje sukasi daug minčių, bet tu jų nepajėgi suvokti... Nepajėgi atrasti esminės minties ir jausmo... tik sėdi, žiūri į geltonai nuobodžiais sienas ir bandai išnarplioti minčių tinklus...
Pasiklydai, pasimetei savo širdies labirinte. Nebežinai ko nori ir ko geidi. Nebežinai, kodėl tu šiandien taip elgiesi... dabar Tau norisi šokti pro langą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą