Mirtis.

Kiekvieną kartą, kai kas nors miršta, su mirusiuoju išeina ir dalelė Tavęs, gabalėlis sielos. Su kiekviena nubyrėjusia ašara Tu šiek tiek nubalini mirties skraistę, užgulusią Tavo sielą, ir galiausiai lieka tik tyri, geri prisiminimai apie mylimą, bet jau išėjusį, žmogų. Svarbiausia nešiotis, nors ir slapčiausioje, širdies kertelėje, gražius prisiminimus bei atvaizdą besišypsančio žmogaus, kurį Tu mylėjai, nes tik prisimindama mirusįjį, Tu padarai jį nemirtingu, tik taip žmogus gali gyventi amžinai.