Graži, šerkšnota žiema. Šaltukas... Girgždantis sniegas po sunkiais kareiviškais batais ant smulkių ir plonų it degtukai kojų. Aptirpęs ir paraudęs veidas, per kurį teka skaidri ašara. Nebejauti šalčio, nors esi apsivilkusi tik ploną megztuką ir senu, jau nublukusius, džinsus. Rankoj Tu laikai juodą kuprinę, kurioje Tavo visas gyvenimas. Nežinai nei kur eiti, nei ką daryti. Norėtum kristi negyva, tarsi peršautas paukštis. Norėtum virsti druskos stulpu ar nudžiuvusiu medžiu. Numirti...
Kelias į pačią pradžią
Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}
2004-12-12
Sielos namai.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą