Grindys visai gražios, netgi labai gražios, kai žiūri į jas penkias ir daugiau valandas, savo žvilgsnį nukreipus trisdešimties laipsnių kampu į plonyčiu odos atplaišėlių ir kitų yrančių daiktų dalelių kailiuku, užaugusiu ant tamsiai rudų, tarkim vaškuotų, grindų. Keistas jausmas taip žiūrėti į pasaulį: sustingti žvilgsnyje į dulkėtas grindis. Jos man gyvenimą primena: tokį pat tamsų, apklotą yrančiom šio pasaulio detalėmis, bet, kai pažiūri į jį tam tikru kampu ir žiūri pakankamai ilgai, gali pamatyti, kad gyvenimas visai gražus.
Pavargau. Tiksliau pavargo mano įsitempę raumenys ir sausgyslės, kurios jau penkias ir daugiau valandas nejuda iš vietos. Juda tik mano akys, širdis, plaučiai ir kiti mano pačios nevaldomi organai: galėčiau ir juos sustabdyčiau... Bet aš jų nevaldau kaip ir cukinijos, gulinčios ant grindų. Ji guli ir egzistuoja ant pasaulio liekanomis apdulkėjusio grindinio. Panašiai kaip ir aš – tik ji sugebėjo nustoti visiškai judėti, o aš ne. Ant jos juda tik besidauginantys pelėsiai, kurie pamažu skverbiasi į jos vidų, į jos esmę: galiausiai ji visai suvirs ir taps trąša gyvenimui...
Noriu būti kaip cukinija. Noriu kaip ir ji pradėti irti gulėdama ant šitų grindų, simbolizuojančių mano pasaulį. Juk aš daugiau nieko neturiu: tik šitas prakeiktas apdulkėjusias lentas, kurios man jau gražios darosi, ir cukiniją, kurią teta mamai atvežė (net nežinau kodėl ir kada?..) bei visišką irimą aplink mane, bet ne manyje...
Reikėtų pajudėti, tiksliau pajudinti nors vieną sustingusį savo kūno raumenėlį. Apsiverčiu ant nugaros ir padedu tiriamai žvelgti į lubų žydrynę. O čia tai grožis: kiek man ir mano tėvams neuronų ląstelių kainavo šita mano užgaida. Tereikia tik didelio užsispyrimo ir aš viską gaunu. Ne, neviską. Irimo, visiško sąstingio – štai ko negavau. Bet gausiu. Visada gaunu, ko užsimanau.
Pasimelsti – štai ko dabar man reikia. Gal tada mano naujasis noras bus išpildytas. O kam man melstis? Ne kodėl, o KAM?! Nežinau ar aš dar katalikė, ar pagonė ar ateistė? Ne, tikrai aš nesu ateistė – per dažnai meldžiuosi, kad tokia būčiau. O kam aš meldžiuosi? Ar gali man atsakyti į šį klausimą, iškilusį mano minčių raizgalynėje, dulkėtos, tamsiai rudos grindys, apipelijusi cukinija ar žydrai nutepliotos lubos? Aš pati negaliu į šitą idiotišką klausimą, tai kiti tikrai neatsakys...
Aš beprotė, gulinti ant grindlenčių, ir galvojanti, kam pasimelsti. O pasaulis darosi gražus: daug spalvų ir detalių supa mane, aš mąstau ir jaučiu... nesąmonė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą