Aš klausausi jūros ošimo, sklindančio iš kriauklės. Bangos ritasi ir ritasi per gyvenimą, užlieja mano smegenis ir bando mane nuraminti, bet tik dar labiau suerzina. Ir vėl pabyra smėlis. Maži balti krisleliai krenta ant stalo, o mano kvėpavimas juos pusto lyg tai sniegas būtų. Reikia viską nuvalyti ir paslėpti, kad niekas nepamatytų, kad pribarčiau smėlio iš į mano ausį ošiančios kriauklės. Man visai dėl to negėda. Aš turiu teisę žaisti su blatučiu smėliu. Turiu teisę stumdyti mažutėles kriaukles savo delne, varstyti karolius iš kriauklių ir juos dovanoti kam tik panorėsiu. Bet vis vien turiu (nors nesuvokiu kodėl?..) slėpti, kad žaidžiau su smėliu, byrančiu iš egzotiškos kriauklės.
Noriu būti žuvėdra: tada išskristi galėčiau...
............
Degtuko liepsnelė gali nudeginti pirštus, jei būsi neatsargus. Įkaitusi ašara ritasi skruostu. Apsukęs kvėpavimas nuo nuolatinio bėgimo į priekį. O gal atgal? Apsispręsti... nuspręsti... Galvok, ką sakai, nes išskridęs žodis gali viską sužlugdyti. Aš ir vėl tylėsiu. Nors, ne. Atsibodo būti it vandens prisėmus į burną.
............
Noriu vegetuoti. Gulėčiau lovoj ir nejudėdama žiūrėčiau į užuolaidas arba i Klimtą (tik dabar mane apima keistai liūdnas jausmas, kai žiūriu į jį. Seniau taip nebūdavo. Seniau žiūrėdama į jį pajausdavau paslaptingą jausmą... dabar jau nebe...). Mano raumenys atrofuotųsi, atsirastų pragulos ir, jei net užsimanyčiau atsikelti iš lovos, man nepasisektų, nes per daug skaudėtų nusilpusius raumenis ir nuo gulėjimo atsiradusias žaizdas. Todėl aš ir vėl atsigulčiau ir toliau vegetuočiau. Po to man išsivystytų kokios nors formos osteopatija. Tada galimybė pakilti iš vegetacinio patalėlio būtų neįmanoma: vos tik man atsistojus lūžtų trapūs kaulai, o raumenis ir pragulas taip velnioniškai skaudėtų, kad nesinorėtų keltis nuo žemės. Todėl aš ir toliau pratęsčiau savo vegetacinį procesą, kai žiūrimą į užuolaidas arba į Klimtą.
............
Aš noriu...
Aš bandau tikėti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą