Aš einu ir einu pirmyn. Norėčiau trumpam sustoti ir apsižvalgyti, bet mane vėjas stumia pirmyn. Galiausiai pasileidžiu bėgti į priekį. Žinau, kad daug ką palikau už savęs, bet man negalima sustoti ir atsigręžti atgal. Žinau, kad jei, gal būt būčiau bent akimirkai sustojus ir atsigręžus atgal, jei bent būčiau pabandžius sustoti ir pasipriešinti likimo vėjui, gal būtų bent viena galimybė bėgti per pasaulį neviena. Aš puikiai suvokiu, kad nesu viena, bet ir neturiu tokio žmogaus, kuris mane užstotų nuo vėjo. O taip norėtųsi... idiotiški norai vėl sukasi mano galvoje....
Aš neliūdžiu ir nesigraužiu. Aš tik per daug mąstau. Kartais aš irgi norėčiau pavirsit nemąstančia būtybe, pilka šio pasaulio mase: gyventi paprasčiau pasidarytų. O dabar mąstau, apie tai, ką aš padariau gerai, o ką blogai; kas būtų, jei aš arba kiti žmonės būtų pasielgę kitaip; kas būtų, jei būtų... Tikrai kvaila taip mąstyti, bet nieko su savim negali padaryti – gimiau mąstyti...
Nesenai skaičiau, kad „meilės laišką rašai nežinodamas, ką jame pasakysi, o užbaigi – nežinodamas, ką pasakei“ (Žanas Žakas Ruso). Man rodos, kad visas mano gyvenimas, tarsi ilgais meilės laiškas nežinomam asmeniui (nors kartais norėtųsi tikėti, kad žinai kam rašai...), kurį aš pradėjau rašyti tada, kai mąstyti pradėjau ir baigsiu tik tada, kai mano kūnas suirs į milijardus molekulių, kuriomis eis ir kuriomis kvėpuos ateities kartos. Aš būsiu pamiršta, bet vis vien būsiu gyva, nes niekas niekada į niekur neišnyksta. Aš gyvensiu, kaip rasos lašelis ant smilgos lapelio, kaip dulkė ant tavo rašomojo stalo... bet aš vis vien gyvensiu. Bet gal net tada mano laiškas nebus užbaigtas, nes būdama kitais aš tarsi prasitęsiu jų laiškuose gyvenimui, o kartu ir meilei: nesvarbu ar tai bus elektroninė žinutė, ar su plunksna ant popieriaus išraižytas raštelis, ar tik mielas raštelis vonioje, ant veidrodžio, paliktas mylimam žmogui... Aš visada egzistuosiu, nors senai būsiu išnykus laike ir nei tu, nei niekas kitas manęs nebe prisimins...
Todėl aš turiu viltį, kad aš gyvensiu amžinai, nes man nei chemijos, nei fizikos dėsniai neleis išnykti laiko tėkmėje. Norėčiau įsikūnyti tyliame žodyje, nes dabar eidama į priekį, o tiksliau į savo pabaigą, aš tyliu ir dar ilgai tylėsiu, nes likimo vėjas man neleidžia man prabilti – toks stiprus ir galingas jis yra. Mano mintys tyliai graudžios...
Aš negailiu savęs. Aš neliūdžiu. Tik per daug mąstau, kas būtų, jei...
.......
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą