Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2006-03-16

Kai skauda galvą.

...Tu lėtai slenki gatve, bandydama nusiskandinti pakelės balose... bet gyvenimas išmokino Tave plūduriuoti vandens paviršiuje ir negrimzti žemyn lyg tu būtum tuščiavidurė dėžutė, kaip nebereikalingas parduotuvės manekenas, kuris kažkada puošė vitriną... tas graudžiai šleikštus jausmas gniaužia gerklę ir iš jos išsiveržia tik dirbtinis juokas... ir taip diena iš dienos...

...Aš niekada nesupratau žmonių, kurie visada būna laimingi... jie atrodo, kai ne iš šio pasaulio, kaip ateiviai, kurie nori užvaldyti pasaulį... O gal aš atklydau iš kitos planetos ir pasiklydau tarp laime spinduliuojančių žmonių... siaubas kaip man skauda galvą... turbūt nuo tos dirbtinės šypsenos užšaldytos mano veide... nusikeikčiau, bet man nedera... kaip ir užrūkyti cigaretę ar gerti alų tiesiai iš butelio... juk aš mergina... švelnumo ir nuolankumo įsikūnijimas... kuri moka atleisti, paguosti ir būti šalia, kai jos prisireikia... aš šventumo ir skaistumo simbolis... na, taip... norėtumėt... po velniu, kai kiekvieną dieną tave apšaukia kale narkomane, kuri namie nebūna, tai pamažu tokia ir tampi... laimingos šeimos portretas pamažu tampa pelenais... tarkim, ačiū man...

...norėtum turėti savo namus... savo gyvenimą... augintum dvi ar tris kates... ant virtuvės palangės žaliuotų mėtos... o rytais pakviptų šviežiomis bandelėmis ir kakava arba karštu šokoladu... o vakarais sėdėtum priešais židinį ir gurkšnodama martini skaitytum kokią nors knygą... bet šioje vizijoj kažko trūksta... užbaigtumo ir pilnatvės... ir jokios prošvaistės ką nors pakeisti... kaip nors užpildyti trūkstamas detales idiliškame paveikslėlyje mėlynuose rėmeliuose... o gal taip ir geriau: užbaigtumas reikštų pabaigą, o galo Tau dar teks ilgokai palaukti... deja...

...aš pavargau apsimetinėti, kad noriu gyventi... tas niūrus dangus slegia mane ir aš pasineriu į skausmingai pažįstamą pasaulio purvą, kuriame aš klampoju visą savo gyvenimą ir net išbristi neketinu, gal bent trumpam, kad kojas sušilčiau, nes man nepatinka jausti kaip šąlu... šlykštus jausmas, kai pajauti, kad tavo kūną sustingdo šaltis ir skverbiasi į tavo sielą, norėdamas ją sustingdyti ir sunaikinti... bet tu būk gerutis ir pasaugok ją, kad jai nebūtų šalta tavo kelnių kišenėje... o kūną aš padovanosiu šalčiui... jis išgers iš jo visus gyvybės syvus ir išmes į pakelės balą, kurioje jis plaukios, kaip tuščiavidurė dėžutė ar nebereikalingas manekenas, kuris kažkada puošė parduotuvės vitriną...

...tas gyvenimo aidas mano galvoje neleidžia man nurimti... klausausi ir klausausi kaip ataidi mano praeitis ir tada aš mąstau... gal geriau nereikia atverti mano asmeninės Pandoros skrynios, nes ir taip jums užtenka ir savų demonų... o maniškių jums išvysti ir nereikia... duokit mirties piliulę ir aš einu pamiegoti... nes pavargau gyventi... aš tenoriu tik miegoti taip, kaip seniau miegodavau: ramybė užplūsdavo mano kūną ir jis, pasotintas laime, nugrimzdavo į sapnus, kurie buvo preciziškai sutvarkyti ir surežisuoti... o dabar man reikia vaistų, kad aš užmigčiau... nes praeitas gyvenimas aidi mano galvoje ir man ją skauda... ir manau, kad dar ilgai skaudės...

......

...pfff... ir vėl nesąmonę parašiau...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą