Noriu vasaros lietaus. Tokio šilto ir gaivinančio. Tokio labai smarkaus, kai pro lietaus uždangą nematai kitos kelio pusės. Kai dideli lietaus lašai dūžta į skardinę palangę ir virsta mažu srauniu upeliu, tekančiu raudonomis namo čerpėmis žemyn į telkšančias ant žemės balas. Kai lietus nuplauna visas dulkes nuo pasaulio ir išryškina visas spalvas. Kai lietus permerkia kiaurai visus drabužius ir tampi tik dar vienu lietaus lašu... kai rūbai susilieja su tavo kūnu ir jautiesi apnuoginta pasauliui... o tiksliau lietui, nes tik lietus dabar tave mato... gera. Pasiilgau to nuostabios gaivos jausmo, besiliejančio į mane kartu su kiekvienu lietaus lašu...
Nusiaunu batus ir einu per tekantį pasaulį: brendu per vasaros įkaitinto lietaus upes, kurios išsiliejo ant dar prieš pusvalandį dulkėto kelio. Tada jaučiuosi tokia gyva, tokia tikra, kad net kvėpuoti gera. Kvėpuoju lietumi, gyvenimu, pasauliu. Nešuosi savo apavą rankoje ir einu pro susigūžusius bei praplyšusio dangaus išsigandusius žmones, besislepiančius po skėčiais, besigūžiančius nuo menkiausios vandens srovelės, nutekančios ant jų galvų. Man gera, nes jaučiu gyvenimą. Dangus dabar neverkia: jis prausia pasaulį. O aš esu pasaulio dalis, todėl ir maudausi lietuje kartu su paukščiais, medžiais, pastatais bei gatvėmis. Žmonės žiūri į mane kaip į lietaus dalį, kuri eina, brisdama basa per balas, šlapia kaip pasaulis, ir stebisi, kad ir aš, galbūt, esu tokia pat kaip jie – žmogus...
Galiausiai liaunasi lyti. Oras drėgnas ir gaivus, kaip ką tik išplautas lininis audinys, tik daug ryškesnis. Aš taip pat esu švaresnė: mano siela išskalauta ir atgaivinta. Aš nuplovei per metus sukauptą purvą ir vėl gali gyventi. Bet ir toliau brendu per didžiules balas. Žengiu per pažliugusią žolę. Seniau aš ant šlapios, vasaros įšildytos žemės gulėdavau ir lydėdavau debesis į tolį. Šią vasarą aš vėl ant jos pagulėsiu ir pasigėrėsiu dangumi: paganysiu debesis kaip seniau... kaip vaikystėje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą