Pavasaris.

Tas pavasarinis gaivumas liejasi į mane ir pirmą kartą gyvenime aš žaviuosi šveičiančia saule. Nenoriu, kad sutemtų. Nenoriu užsidaryti tvankiame kambary ir pamiršti mane supantį pasaulį. Man gera gyventi.

Pro neigimų ir prieštaravimų kaukę prasimuša beprotiška aistra gyvenimui. Žinau, kad atrodau keistai, kai nebenoriu stovėti šešėlyje, bet šiuo metu aš sėdžiu prie autobuso lango, pro kurį šviečia saulė – nes noriu, o ne taip reikia.

Optimistiškos gijos pinasi gyvenimo audinyje. Nebeskauda galvos nuo rausvo atspalvio žmonių veiduose. Aš audžiu ilgą šalį, kuriuo noriu apgaubti pasaulį. Aš žinau, kad aš ne Moira. Tokia būti ir nenoriu, nes kartais gera būti paprasčiausiu žmogumi, einančiu pavasarėjančiom gatvėm ir... geventi.