Pametus sielą.

Lėtai teka žiema pro mano batus, pavirtusi mažyčiais upeliukais, tekančiais nuo stogų. Keistai liūdna.. Atrodo, kad parskrendantys paukščiai išsinešė mano šypseną... tirpsta sniegas ir mano akys tirpsta... jos juodos, bet vis vien tirpsta... Keistai liūdna man šiandien... atsibodo užsirišinėti vis atsirišantį batų raištelį... seniau niekada neatsirišdavo... o dabar ištisai... atsibodo ir tas drebulingai šleikštus jausmas, prasidėjęs kartu su pirmosiomis snaigėmis... ilgiuosi rudens... jo purvo ir parudusių medžių lapų... buvo šilta,nors kandžiojo odą, bet buvo be galo šilta ir gera... pasiilgau ir ramaus miego... ir to reikalingumo jausmo... pasiilgau balansavimo ant lyno, kai žinai, kad būsi pagauta...

Einu pavasarėjančia gatve. Šveičia saulė, o tas keistas tuštumo jausmas plūsta su kiekvienu gaivaus vėjo gūsiu... brendu per patvinusį pasaulį... o mano kojos sausos, nors slapčia norėčiau sušlapti...

Einu per pavasarėjantį pasaulį... mano paltas prasegtas,o šalikas šluoja nuo tirpstančio sniego žemę... Man šiandien keistai liūdna... drebulingas jausmas purto mano mintis... nenoriu jausti viską lydančios saulės...

Jau trečia naktis iš eilės labai gražus mėnulis... norėčiau ką nors jam paaukoti, bet neturiu ką... mano akis tirpdo saulė, o sielą aš kažkur pakelėj pamečiau... norėčiau ją susirasti, bet net žinodama kur ji yra nebegalėčiau jos atsiimti... Todėl aš einu pavasarėjančia gatve, o man taip drebulingai šalta, nes aš žmogus be sielos...