Valpurgija.

Griebkit, raganos, po šluotą!

Likite į laumių puotą!

Naktis, iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją, yra viena mylimiausių mano švenčių metuose,o šias metais aš tik sėdėjau ir gėriau arbatą... O galėjau kitaip švęsti Valpurgijos naktį arba Beltanę: iškilmingai pakviečiami puotos dalyviai (visi būna apsirengia puošniu ritualinius drabužius, aš dažniausia rengdavausi juodai mėlyną ilgą suknelę), rankose nešdavomės po savo burtų lazdą, apraišiotą pavasarinėmis žolelėmis, ant galvų vainikai, jei būdavo vėsu, apsivilkdavome apsiaustais. Visur būdavo iškabinėti vainikai, perrišti balto ir žalio šilko juostomis. Degdavo vienas didžiulis laužas, o šalimais, ant mažesnių lauželiu, būdavo kepama mėsa ir verdami įvairūs viralai, kuriuos prižiūrėdavo jaunesnieji mokiniai. Grodavo labai linksma muzika ir visi puotos dalyviai šokdavo ratu aplink falo formos gegužinės medį. Visi garbina atgimstančią žemę, gerią raudoną praeitų metų vyną, valgo, mylisi. Tai būna pats nuostabiausias raganų šabas, koks tik gali būti. Paryčiui visi palydi vakaro valdovę ir valdovą, kurie atliks žemės derlingumo ritualą, susijungiant kaip Frejus ir Freja.

O galėjau būti su jais... bet pasiunčiau juos velniop, nes taip geriau bus... Dar man buvo prižadėję šiais metais Valpurgiją švęsti kartu su manimi keli asmenys, bet... et... sėdžiu ir geriu arbatą, per pačią šauniausią metuose šventę... gal kitais metais bus geriau?.. O gal ir ne...