Danguje maišosi saulės spinduliai ir lietaus debesys. Geltoni vazonėliai išrikiuoti ant baltos palangės. Juose auga galybė kaktusų. Nublukusios geltona ir rausva spalvos, įsigėrusios į grubias kambario sienas, bet jas vis vien malonu paleisti. Pavargę pirštai nejučiomis barbeną pamirštą melodiją į minčių klaviatūrą ir kažkur giliai sielos kamputyje skamba lietaus lašų muzika, kuri atsimuša į naujai išvaškuotas širdies grindis.
Nusprendžiau perstumdyti baldus savo fantazijoje. Jie sunkiai stumiasi, bet aš juos stumdau. Išmetu nereikalingą šlamštą, kuris kaupė tik slegiančias dulkes. Nuo langų nukabinu juodas drobules ir pakabinu melsvo šifono užuolaidas, siuvinėtas mėnulio šviesa. Daugiau erdvės, daugiau švaros. Mažiau grūsties ir purvo. Dabar galiu gulėti ant vašku kvepiančių grindų ir žvelgti pro didžiulius langus į vaivorykštę, už kurios išskrido mėlyni paukščiai, kurios kitam gale yra užkasta vakar. Jei tik panorėčiau, galėčiau nueiti ir pažiūrėti į tą paslėptą lobį, bet man pakanka žvilgtelti pro langą ir matau ištolo spinduliuojančias užkastas žvaigždes.
Galiu kvėpuoti. Krūtinę dar slegia, bet jau ne taip. Išvaliau iš savęs bent dalį to susikaupusio šlamšto. Pasilieku tik tai, kas man iš tikrųjų yra brangu ir svarbu. Ant stalo pamerkiau jazmino šakelę. Uždegiau vanile kvepiančią žvakę. Palei langą pasodinau leliją. Apsigaubiau pasakom siuvinėtą mantiją. Ir valgau beprotiškai kvepiančias, svaiginančiai saldžias braškes...
Vis dar skauda galvą, o rankos bejausmės, bet akys šviesesnės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą