Balta, smulkiai pjaustyta mišrainė - skanaus.

Pamečiau mintį, kurią norėjau pasakyti. Ji išskrido kartu su popieriniu lėktuvėliu į tolį, esantį už geltonos sienos. Apsivilkau saulę ir pievą kartu ir degant Vakarės žvaigždės imitacijai vidury kambario bandau prisiminti pamirštą. Vizijos skrieja pro mano akis, kurios jau nebėra jaudinančiai drėgnos. Užmečiau meškerę, kuria gaudau KAŽKĄ pabėgusį nuo manęs. O gal aš pati tarsi sprinterė pasileidau už horizonto, palikdama JĮ?.. Jei tik žinočiau, pasakyčiau. Bet atmintis apšalo nuo gervuogių skonio ledų, persismelkusių vanile. Paspausk F5, kad langai ir vaizdai atsikartotų taip pat ir kartu kitaip. Sudužęs nuo Velykų užsilikęs kiaušinis paskleidė nosį riečiantį kvapą ir visi išbėgo iš kambario, o tu stovėjai ir aklai tuščiomis akimis žvelgei kaip tolsta baltos burės. Už horizonto į priekį. Kojos nebesmenga į purvą, nes saulė išgarino iš jo visą drėgmę. Rėkiu pjaunančia tyla. Verkiu tyliau nei raudoja nebylys prie mylimosios kapo. Paprieštarauju net ir sau pačiai, žadėdama nelikti. Laikausi dantų krapštuko dietos:man galima valgyti viską, kas yra ant dantų krapštuko galiuko, net jai tai būtų kondensuotas pienas su kakava, kepsnys ar gyvenimas. Ir vėl pamiršau, ką norėjau pasakyti, bet argi kam nors tai svarbu. Pagrindinis polis – tu. Egoizmas, raunantis smegenis, tyliai traukiasi į šalį, o gal tik išvažiuoja trumpama reabilituotis... Et, nesvarbu. Tai tas pats, kas būtų rašyti dėl paties rašymo. Liaukis, tai tau kenkia. Kenkia ir cigaretė, ir vyno taurė, ir esminė mintis – gyvenimas. O kas taip pasakė? Gal tai buvo žmonės, kurie įsikirtę laikosi TIKRŲJŲ gyvenimo tiesų: gyvenk net tada, kai neturi dėl ko? Iš dalies jie buvo tiesūs. Bet tik iš dalies. Negali būti visiškai teisus, nes nieko gryno nėra šiame pasaulyje. Net ir meilė, tyriausias iš jausmų, yra suteršta pavydu, troškimu turėti ir kitomis gyvenimo šiukšlėmis. Gyvenimas didelis šiukšlynas, kuriame mėtosi sudraskytų žmonių pasaulėlių liekanos. Miela. Prarasti gyvenimai sudegusiame 24 mėtosi tarsi spalvotos kaladėlės, kurias kažkada lietė mažytės vaiko rankos. Kažkada seniai seniai ten girdėjosi laimingų žmonių juokas. Jauna šeima atkeliavo su mažučiu kūdikiu, suvystytu į didelę, vilnonę, purpurinę skarą. Jie šypsojosi, nes turėjo. Bet atėjo ponas GYVENIMAS ir išsinešė šypsenas, kaip užmokestį už suvartotą laimę. Kai patiri nežmoniškai stiprų skausmą, galiausiai supranti, kad tai tiesiog atlygis už šviesą, kurią suvartojai. Skausmas – tai sąskaita, kurią apmoki per prievartą. Tai suvokiau jau senokai, bet tik dabar supratau vienos nuostabios Tomo Mano frazės prasmę: „Kas patiria beribę meilę, tas yra niekingas ir turi už tai kentėti“. Senos mintys, skirtos šiandienai. Geresnės dienos nebeateis, nes jos buvo TADA. O gal ne? Ateis dar daug nuostabių dienų, kartu ir atskirai. Bet vakar buvo taip, o ryt bus kitaip. Nieko nėra identiško. Nenoriu taip pat. Nes niekada nebebus pirmo. Bus tik antri. O gal (devyniasdešimt devyni procentai, kad taip ir bus) taip ir nebebus? Gramatinių minčių raizgalynė, užstrigusi smegenų žievėje. Tarkim, aš nebebijau. O ko bijoti? Savų šešėlių? Juk jie tavo. Todėl ir bijau... Pasimečiau dar labiau. Švelniai paliesk pečius ir nutolk. O aš bėgsiu jaudinančiai drėgnų akių takų kažkur už geltono horizonto, kur nuskrido popierinis Refresh lėktuvėlis, kuri lankstant reikia švelniai supurtyti, nes kitaip toli neskris...