Į kelionę.

Na, ką: raudonas „lagaminėlis“ sukrautas, rankinė prigrūsta kosmetikos ir kitų smulkmenų, aš pasipuošiau mylimais drabužiais, pasidažiau, susitvarkiau plaukus, kad gražiai stovėtų piestu, užsimetu brezentinę striukytę, įsijungiu muziką (...coxcomb red...) ir išeinu į kelią... tai bus apie devintą valandą ryto, 2006 metų birželio 19 dieną... O dabar vis dar sėdžiu ir mąstau ar viską, kaip aš ten nuvyksiu, ką rasiu, kaip ten jausiuos, ką veiksiu... trupučiuką apima nerimastinga baimė, bet kartu jaučiu ir ramybę... daug minčių pinasi šiuo metu mano galvoje: prisiminiau seniau išmoktus dalykus, kuriuos turėsiu laiko užrašyti, mąstau apie naujus, kuriuos galėsiu padaryti, įsivaizduoju baltai paklotą lovą, švariai nuplautus langus, trumpai nupjautą pievutę ir namus, esančius vos per ištiestą ranką, bet kurių aš negaliu pasiekti. Elementarūs logikos dėsniai rėkia man į dešinę ausį, o nuotrupos išlekia pro kairiąją, bet lieka, kažkas vis dėlto lieka manyje. Tikiuosi taip ir toliau. Nesišypsau ir neverkiu. Neliūdžiu, bet ilgiuosi. Neskauda, bet vis vien myliu. Norėčiau tiek daug pasakyti, bet nuleidus galvą patyliu, nes reikės daug ką sutramdyti ir uždaryti giliai giliai savyje, nes išmesti gaila., mat suvalkietiškas kraujas pradeda šaukti labiau nei likęs sveikas protas. Tyliu, nes kartais užtenka pažiūrėti į akis, žvelgiančias pro praviras duris, ir supranti, kad nesi viena ir nebūsi. To užtenka. Nes išmoksti tenkintis smulkmenomis, tokiomis kaip jazminų šakelė pamerkta stiklinėje palei lovą arba tiesiog pasakymu „braškės dar neprinoko, bet prinoks“ arba „ryt galėsiu tave lydėti?“... ne, man nereikia, kad kas nors už mane neštų raudoną kelioninį krepšį ar rankinę, prigrūstą kosmetikos ir kitokių smulkmenų... nenoriu matyti ašarotų akių, palydinčių mane į tolį, į artimą kelionę, kuri nubrauks daug laiko... ir kartu tiek mažai, palyginus, ką aš atradau aplinkui save ir savyje...

Vakar naktį klaidžiojau savyje... ir užmigau... šiąnakt aš nemiegosiu... norėčiau dabar ramiai kur nors atsisėdus pasėdėti, žvelgiant į tolį, į kurį man lemta nužengti basai...ir jokio skirtumo ar kelias bus klotas baltu, švariu it sniegas smėliu, šukėmis ar bus duobėtas, ar teks eiti per vandenį... vis vien aš eisiu, nes šliaužti nebenoriu... O jei pavargsiu, tai turiu į ką atsiremti ir man nebeleis parkristi...

Ir vis vien norėčiau išgirsti: labas rytas, kaip miegojai mano širdį... nes dabar aš miegu šalia...