Iš kairės į dešinę.

Riksmas atsispindi nuo sienų ir vėl trenkiasi į mane. Skauda. Seniai taip nebeskaudėjo galvos. Nuo minčių. Nuo visko. Ir kas šį kartą? Galas, ar tik dar vienos pradžios pabaigos pradžia? Grumuliuoju žodžius burnoje tarsi karvė šieną. Kankinu save. Smaugiu savo pačiomis rankomis. Neskauda? O gal? Norėčiau, kad skaudėtų, bet kitaip. Pavargau nuo bereikšmių žodžių beriamų į mane. Ir vėl kaltinimai ir vėl tas pats per tą patį. Tik dabar aš kitokia. Šį kartą aš turiu kuo patepti skaudamą galvą. Šaltis skverbiasi į mane ir priverčia užsimiršti. O gal pavyktų ir visai užmiršti? Bet nenoriu... nenoriu prarasti tų kelių akimirkų. Pasidėsiu jas ant atsiminimų stalelio. Geriausia, kai pati tvarkaisi savo namus, neįsileisdama jokio pašalinio asmens. Per daug į mane prigūžėjo. Ir vėl prinešė su savo purvinais batais purvo ant šviežiai išvaškuotų grindų. Ir vėl tenka kuopti prineštą mėšlą. Man tvarka nebūdinga, bet vis vien aš tvarkausi... Šlykštu.

Va, dabar man teliko tik akimirkos.