Gaila, kad negaliu užrašyti savo širdies muzikos. Įdomu, kokia ji būtų? Gal tai būtų panašu į rekvijam, o gal į siautulingą kankaną? Nežinau... noriu verkti. Labai. Atrodo šis jausmas drasko mane iš vidaus. Senai neverkiau. Dažnai suklumpu kur nors, užsidengiu rankomis veidą, tarsi norėdama paslėpti didžiausią gėdą šioje žemėje, nors pasaulis nebeturi gėdos jausmo: jis nebegali parausti, nes matė per daug... mes per daug ant jo kraujo išliejome iš savo venų... Negaliu verkti. Skauda vien nuo tos minties. O gal skauda nuo to, kad į ranką susminga mano nagai.?.. O mano nagai sparčiai auga. Norėsiu pasidaryti gerą manikiūrą rugsėjui... ir apskritai šis ruduo turi būti kitoks. Ir bus. Ir už mane paverks dangus... nes aš neverksiu, kad ir kaip to trokščiau. Nereikia. Nebūsiu silpna. Man tai būtų per didelė prabanga.
Na, ką užsidedam šypseną ir gyvenam toliau...
P.S. Tai suspaudė širdį:
„– Gaila, kad aš nebuvau su tavimi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą