Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2006-08-10

Kosmosas.

Išsiplėtęs akies vyzdys gaudo kiekvieną šviesos spindulėlį ir žaloja mano akis... ašaros nesustabdomai teka mano veidu... užsimerkiu, o jos vis vien teka pro užmerktas akis... jos griaužia mano pelenų spalvos odą... niekas nepadeda, kad nustočiau verkti... žiauru, kad nuo kiekvieno šviesos spindulėlio, sugerto į mano išsiplėtusius vyzdžius, norisi išsiplėšti akis ir mesti jas kuo toliau... apakti – gal ir visai nebloga mintis... bet ne, nenoriu prarasti gebėjimo matyti: tada kelio į priekį nesurasčiau... nebent mane vestų kas nors į priekį, bet suvokiu, kad niekuo negaliu pasitikėti. O gaila, norėčiau žinoti, kad galiu kažkuo šiame pasaulyje tikėti ir žinoti, kad man užstos saulę, kad uždengs akis nuo kiekvieno šviesos spindulėlio, deginančio mane, kad pagaus mane, kai aš krisiu. Negaliu tikėti, nemoku...

Miegoti, tiksliau pamiegoti ir išsimiegoti man reikia. Nemiegojau maždaug jau mėnesį. Ne, daug daugiau. Jau beveik trys mėnesiai, kai aš ramiai nemiegu. Akys tiesiog degina mane. Ir ne tik jos. Ir mintys. Jos vis sukasi mano susivėlusioje galvoje. Gal reikėtų nebesišukuoti – puikūs dredai gautųsi. Bet ne noriu gluotnių, gražių plaukų, į kuriuos būtų galima panardinti rankas, kai mane vėl kažkas bučiuos. Bet koks tikslas man juos puoselėti. Noriu būti viena... ir vėl sau meluoju... Tai tas pats, jei aš sakyčiau, kad man gera žiūrėti į pavasarinę saulę, ir kad man ji akių nedegina, kai šveičia pro išsiplėtusius mano akių vyzdžius... Meluoju visą savo gyvenimą. Norėčiau išmokti būti laiminga. Bet nieko negaliu su savim padaryti. Gal pamiegojus pasidaryčiau laimingesnė. Bet užmigti negaliu: mintys pinasi į labirintą, kuriame ne vienas ir ne du Minotaurai uždaryti. Senai jiems kas nors ką nors paaukojo. Tegul išsiveržės ugnikalnis sunaikina visą civilizaciją manyje: mintys ir mano praeitis bandytų gelbėtis, bet sustingtų kaip žmonės nuo Vezuvijaus rūstybės. O po to apie tai aš vedas rašyčiau – tai būtų kažkas panašaus į mitą apie Atlantidą ar Kalevalą.

Gyveno didvyriai, kurie kūrė arba bent jau bandė kurti gražesnį pasaulį. Šūdas gavosi ir viskas žlugo. Štai ir mitas. Dar paminėti reikia, kad jie, tarkim, didvyriai, bendravę su dievais, buvo. Vau... visas bestseleris. Rimtai, būsiu populiari rašytoja. Tokia kaip Agata Kristi arba Jurga Ivanauskaitė. Siaubas kokia ateitis manęs laukia... pff...

Einu dar vieną litrą arbatos išgeri. Ai, tiesa ar minėjau, kad jau daugiau nei keturi mėnesiai negaliu normaliai valgyti? Tai va, geriau labai stiprią juodą arbatą su daug cukraus ir valgau maždaug vieną kartą per dieną. Ne, aš ne anoreksinė ir ne bulimikė. Aš puikiai suvokiu, kad būdama dvidešimties metų, 164 centimetrų ūgio ir sverdama apie 47 kilogramus esu nenormali. Žinau, kad reikėtų valgyti normaliau, bet tiesiog neprisiverčiu: negaliu net pagalvoti apie kokį nors kepsnį, su bulvių košę ar kroketais... geriau man duokit razinų, kurioms be to esu alergiška (bet ir tai nėra esmė...)... et, kosmosas. Per daug su Pūkeliu bendrauju, todėl išmokau į kosmosą nuklysti. Nors man visai patinka (aišku tik kartais) tie minties šuoliai arba, pasakysiu moksliškiau, sąmonės srauto momentai. Bet už Antaną Škėmą tų minties šuolių išreikšti niekas geriau nemokėjo, nemoka ir nemokės. Geras psichopatas buvo, tik gaila, kad Čikagoje (ar kur ten) važiuodamas automobiliu užsimušė. Aš irgi noriu. Ne, ne apie avariją ar mirtį kalbu (nors ir vėl meluoju...), aš noriu išmoti taip nuklysti rašydama kaip ir Antanas Škėma. Jau geriau norėsiu būti kaip „Salto Mortale“ kūrėjas nei tokia kaip Jonas Mačiulis... „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka...“ – banalu iki kaulų smegenų. Nors ir ten protingų minčių galima atrasti:seniau buvo geriau. Arba ne, bet ir tai nėra esmė. Aišku tik tiek, kad jei mielasis Jonukas nebūtų buvęs kunigas, tai būtų daug geresnių kūrinių parašęs. Jam, kaip ir pirmo padoraus lietuviško romano autoriui reikėjo mesti tą idiotišką užsiėmimą, ir gyventi normalų, sveiką gyvenimą, kai netramdai savo hormonų ir jų nepaverti milžinkapiais ar atžalynais... juodas kosmosas...

Valio, jau sutemo. Dabar prasideda mano tikrasis gyvenimas. Ai, tarkim... niekada normaliai negyvenau: kartai tikrai jaučiuosi kaip vampyras, kuris slepiasi nuo saulės ir apskritai nuo bet kokios šviesos (gerai, kad pas mane kambaryje šveistuvas sugedęs, dega tik menkutė stalinė lempa, na dar kelios žvakės – ir tai tik tada, kai romantiška nuotaika man būna, arba laukiu savo naktinės draugijos, t.y. šešėlių, o ne vaikinukų...). Bet nesu joks aš vampyras: mano tik akių vyzdžiai per daug išsiplėtę ir man be proto skauda akis, kai šveičia nors ir menkutė, bet ryški šviesa... norėčiau dabar būti Vilniui, ant sienos prie atstatomų Valdovų, kurie, tarkim, bus identiški sugriautiesiems – juk net gi penkios unikalios ir iki šiol išlikę plytos pamatuose likę! Vau... norėčiau ten viena pabūti: žiūrėčiau į naktinį sostinės gyvenimą, išgerčiau vermuto, bet nedaug, nes, keista, pastaruoju metu gerti nenoriu, gal surūkyčiau vyšninio tabako cigaretę (nieko kito rūkyti irgi nenoriu), išsiverkčiau ir išsirėkčiau, nes praeitą kartą negalėjau, nes mano makiažas turėjo būti nepriekaištingas... bet dzin, vis vien verkiau... kiek aš save prisimenu, visada verkiau. Mama sakė, kad naktimis mano balsas ją į neviltį varydavo (čia tada, kai dar mažas tarakoniukas buvau... po to didesniu tarakonu tapau...) O dabar ją į neviltį varau, nes namie nebūnu. Bet kitaip negaliu: jei tik ji mane pažinotų tokią, kokia aš iš tikrųjų esu... bet geriau nereikia. Tegul ji geriau galvoja, kad man tik dabar „stogas nuvažiavo“. Sakė, kad pas psichiatrą ves... visai norėčiau – dar vieną žmogų iš proto išvaryčiau... Fainas darbas išvedinėti žmones iš proto. Panašiai kaip ir gyvenimus žlugdyti. Va šitoj srityje aš esu profesionalė. Belieka tapti milijoniere bestselerių rašytoja, o po to nusigerti užsidarius savo didžiuliuose namuose, arba gyvenimą pabaigti kambaryje, kuris būtų minkšta medžiaga išmuštas... bet ir taip aišku, kad greitai savo gyvenimo dieneliais leisiu prie Kauno marių: žavi vietelę, o dar ir patogia aprangą bei narkotikų nemokamai duoda. Mielasis mano Kare, paseksiu tavo pavyzdžiu: apsisvaiginsiu ir atsiribosiu nuo visų draugų, o galiausiai pas tave ateisiu – tada eisim pasivaikščioti, nes dabar aš tik autobusais važinėju... Ech, gražus tas mano gyvenimas: degu beprotiška aistra gyventi, bet kartu ir ant bėgių pagulėti norėčiau... ramuma, ramuma... vai ateik mano mirtele... na, ir kas, kad man viešai dainuoti draudžiama, o tai kurčiųjų padaugėtų, bet vis vien aš dainuosiu prie savo kapo (nors būsiu sudeginta ir pavėjui paleista – o va šitą darbą tu, mano mažuti, atliksi...), bet ir tai nėra esmė... O kas iš tiesų ta esmė yra? Gyventi, dulkinti/daugintis ir nudvėst? Aš kažkaip ją prasmingiau norėčiau įsivaizduoti. Jei tik „gyvensiu“, tai aš nesitikiu, kad ko nors savo sušiktai trumpame gyvenimėlyje pasiečiau (o norėčiau...). Jei, iš tikrųjų, gyvenimo esmė ir pati prasmė pagaminti po vieną apsiseilėjusį tarakoniuką, tai taip gyventi aš nenoriu ir eini gerti pora saujų paracitamolio tablečių, kad nudvėsčiau skausminga mirtimi, kai pradeda irti kepenys, o po to ir visa tavo organizmo virškinimo sistema išvešės ir po, maždaug, dviejų savaičių kančių aš, galiausiai, „kojas pakratysiu“... Malonios perspektyvos. Duokit paracitamolio. Ai, dzin, nereikia: pamažu visos mano smegenys ir taip numirs, jei ir toliau taip nervinsiuos. Mano mielieji neuronai, mirkit mirkit! Gal todėl, mane kankina tie bjaurūs galvos skausmo priepuoliai, kurie dar labiau mane stumia ant beprotybės ribos… ech, ir taip aš esu išprotėjus, jei rašau visą šitą nesąmonę…

Einu padarysiu iš savo kambario laužą: užsidegsiu daug žvakių, dar plius kelis braškinius smilkalus – kaifas bus. Ir paverksiu iš skausmo, nes man akis vėl pradės deginti šviesa, kuri skverbsis į mano išsiplėtusius akių vyzdžius… Ai, dzin… ir tai ne esmė…

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą