Sienos.

Siena kažkaip keistai šalta…namo sijas graužia tūkstančiai mažyčių kirminėlių, kurių sukeliamas krebždesys mane varo iš proto… norių bėgti iš šio kambario, bet statybininkai pamiršo, kad kambaryje durys yra reikalingos…

Seniau sienos nebuvo taip keistai šaltos… buvo visai jauku glaustis prie jos ir pajausti, kad turi į kažką atsiremti… o dabar ir jos mane atstumia… gal, jei aš jas labiau mylėsiu, jos pasidarys šiltesnės ir nebebus tokios keistai šaltos… gal tada jos manęs taip dažnai nebeatstumtų ir aš vėl turėčiau prie ko prisiglausti…

O dabar guliu ant grindų ir žiūriu į sienas, kurios tokios drebulingai šaltos…ir negaliu patikėti, kad ir jos mane atstumia… keistas tas vienišumo jausmas, kai lieki vienas tarp keturių sienų, kurios, kai vos tik prie jų prisiglaudi, akimirksniu atšaldo visą kūną… keista, kai nebeturi prie ko prisiglausti… kai niekas nebenori tavęs išklausyti…

Kartą jos prabilo į mane… sakė, kad griaučiau jas ir bėgčiau į pasaulį, bet aš nenorėjau prarasti jų, nes tik jos mane supranta… o dabar jos jau nebekalba su manimi… skaudu… ne todėl, kad man pasidaro šalta, kai aš bandau prie jų prisiglausti… bet todėl, kad girdžiu, kaip jas griaužia tūkstančiai kirminėlių, kurių sukeliamas krebždesys mane varo iš proto… gal sienos su jais kalbasi…jų daugybę… jų balsai daug garsesni nei mano… aš tik viena apgailėtina žmogysta, gulinti ant grindų ir meldžianti sienų, kad jos leistų bent akimirkai prie jų prisiglausti… ir kad jos nebešaldytų manęs bent tą akimirką, kai aš prie jų glausiuos…