Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2006-09-15

Nepagaigtas.

Tais metais buvo itin šalta žiema. Seno namo sienos tiesiog braškėjo viską stingdančio šalčio. Net iš vidaus stiklas buvo apšalęs šerkšnu. Vienintelė kiek šiltesnė vietelė namuose buvo virtuvė. Ugnis krosnyje nespragsėjo smagia liepsnele, o godžiai rijo senelės rašomojo stalo koją. Ji, įsisupusi į didžiulį avikailio užklotą, sulysusia ir nuo šalčio sustirusia krūtimi žindė naujagimį, kuris buvo gimęs vos prieš dvi savaites. Ji glaudė jį kuo arčiau savęs, stengdamasi visą likusia kūno šilumą atiduoti savo sūneliui. Ji jį pavadino Dovydu, nes šiam žmogučiui teko neįtikėtino sunkumo kova – kautis su šalčiu. Jis godžiai siurbė vandeningą motinos pieną. Tėvas dar nebuvo grįžęs. Tiksliau jis jau savaitę nebuvo grįžęs. Iš pradžių ji verkė, bet dabar stiklinėmis, dangiško žydrumo akimis žvelgė į pasaulį. Jos akys blyksteldavo gyvybe tik žiūrint į mažąjį Dovydą.

Pamaitinus vaikelį savimi, ji jį paguldė į lopšį, priklotą vilnonių skarų, šilkinių suknelių ir kitų drabužių. Po visais rūbais ji padėdavo pūslę karšto vandens, kad mažyliui būtų kuo šilčiau. Galiausiai užklodavo baltučiais it jos pačios plaukai triušio kailinukais, kuriuos padovanojo jos vyras. Tai buvo vestuvinė dovana. Jie daug neturėjo, bet buvo laimingi. Net ši žiema neatrodė tokia sausai šalta, kai jis buvo šalia. Vieną rytą jis tiesiog atsikėlė, apsirengė kuo šilčiau ir pabučiavęs miegantį sūnų išėjo. Ji manė, kad jis išeina parnešti malkų ar paieškoti maisto, bet jis negrįžo. Nei tą vakarą, nei kitą dieną, nei visą likusią savaitę... Dabar ji viskuo rūpinasi: ir vaikeliu, ir malkomis, ir maistu. Iš pradžių ji sukapojo senus sodo baltus, kurie stovėjo kamaraitėje. Po to gležnomis rankomis plėšė baltai dažytą tvorą, kirto vaismedžių šakas, galiausiai sukapojo savo močiutės rašomąjį stalą: ji viską padarys, kad tik jos mažiukas nesušaltų.su maistu jai sekėsi sunkiau: mėsos ji jau senokai nevalgė. Turėjo tik žuvies taukų, kuriuos ji taupė tarsi auksą, saujelę miltų ir džiovintų vyšnių. Ji gėrė čiobrelių arbatą, bet neturėjo kuo ją pasaldinti. Jai vis dažniau nuo alkio svaigdavo galva.

Ji nustojo jį mylėti, nors neapykantos jam nejautė. Jis paliko savo šeimą, kai jiems labiausiai reikėjo jo vyriškos pagalbos ir ramybės.

Tą vakarą ji nuėjo miegoti nevalgius. Kambarys sukasi ratu, o galvoje skriejo košmariškos vizijos. Išplėšusi čiužinį iš savo šeimyninės lovos, ji jį pasitiesė šalia židinio,pasiklojo patalus ir prie savo nuogo kūno priglaudusi sūnelį nėjo miegoti. Ji dažnokai nubusdavo, nors vaikelis buvo pravirkęs vos du ar tris kartus nuo jo gimimo dienos.

Pradėjus brėkšti ji jau žinojo ką daryti.

Apie šeštą valandą ryto ji atsikėlė, pamaitino naujagimį savo nemaistingu pienu, pati kuo sočiau pavalgė, surinko vertingesnius daiktus, aprengė mažyly Dovydą kuo šilčiau, paslėpė jį po savo drabužiais, kad jos kūnas šildytų jį, užsimetė savo tėvo kailinius, kuriuos jos pečiai vos panešė, ir išėjo iš braškančio nuo šalčio namuko.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą