Dirbdama prekybos centre sutinku daugybę įvairių žmonių. Vieni jų būna pikti, kiti išsišiepę it nenormalūs. Bet dažniausiai stengiasi nepastebėti manęs tol, kol nepaprašau sumokėti už perkamas prekes.
Kiekvieną rytą, atėjusi į darbą, užsidedu malonią ir besišypsančią kaukę. Su šypsena stengiuosi pasitikti ir palydėti kiekvieną pirkėją: juk to reikalauja standartas! Su kiekvienu senuku elgiuosi lyg su savo seneliu ar močiute. Išklausau priekaištų ir stengiuosi nuraminti, stengiuosi išspręsti pirkėjų „prekybacentrines“ problemas ir panašiai. Kartais man atrodo, kad tas darbas man šiek tiek patinka... bet tik kartais...
Labai dažnai aš pažvelgiu pro langą ir pagalvoju, kad galėčiau piešti, rašyti ar šiaip ką nors kurti. Mano galvoje kirba tiek idėjų: skamba melodija, kurią reikia užrašyti, vaikystės istorijos reikalauja išsiliejimo į popierių, pradėti kūriniai meldžia pabaigos, romanas trokšta virst drama, o gelžbetonio blokai turi būti susegioti žiogeliais. Bet tam reikia pinigų. Daugeliui dalykų jų reikia. Noriu paversti savo gyvenimą vienu dideliu projektu, kurio pabaigos aš taip iki galo ir nesuplanuosiu. Nemoku tiksliai planuoti. Net nekenčiu tai daryti... bet dabar visas mano gyvenimas suplanuotas. Tik šį kartą mano planai man priimtini. Gal todėl man nebėra taip sunku kiekvieną rytą keltis ir trenktis į darbą, kur septynias su puse valandos reikia būti išsišiepusiai?.. Turbūt...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą