40 minučių - tiek man dar liko iki skubėjimo... mieliau savo per baltoj lovoj pasivoliočiau... nebeturiu jokio noro eiti dirbti ten, kur reikia skaičiuoti laiką ant pirštų... tiek to... pinigus vis vien moka...
Omletas, piktai užkišo mano skrandį. Axel Rudi Pell dainuoja apie sudaužytą širdį. Tuoj klausysiuosi dainą apie tai, kad svajonės virsta pelenais... gal, nežinau... daug pati visko sudeginau... ir dar daug sudeginsiu... koks dabar skirtumas... tiesiog kairiajame smilkinyje įkyrai dilgčioja... tai ir viskas? Nežinau...viskas maišosi ir malasi...per daug minčių ir chaotiškų sapnų... Per prievartą geriama abejingai paruošta arbata. Atrodo ir arbatžolių, ir cukraus pakanka, bet... norėčiau mėlynų gėlių, nes tokios spalvos būna svajonės... norėčiau gauti dovanų svajonę... bet negausiu... jos negalima nusipirkti prekybos centre ar kitoje parduotuvėje... ją reikią padaryti iš savo širdies... ayj, vis vien aš jos negausiu... geriau nusipirksiu mėlynų ledų, kainuojančių po šešiasdešimt centų už porciją, ir pabandysiu įsivaizduoti, kad tai ir yra mėlynai šalta mano svajonė... dirbtinis šypt... reikia nusipiešti akis... šypsenos nepiešiu - neverta... užteks ir akių... vis vien aš tik juodai baltas vaiduoklis, klaidžiojantis po Kauno senamiesčio rūsius... tyla nužudo
skauda.. labai
_ ,, _
Pasivažinėjom ir grįžom... suplyšę džinsai ir auskaras dešinėje ausyje... Kvapnusis moliūgas? Kažkokia nesąmonė. Eisiu pešti nuo krūmų saldaus vyno. Mmm... vynas... arba alus... bet geriau vynas... Sodrus skonis nusėda ant apatinės lūpos ir tada lėtai lėtai aplaižyti lūpas... fantazija... Nerimauju... man nepatinka nerimauti... tada pasidarau pikta ir irzli... Tylos karas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą