be pavadinimo.

Žodžiai nusėda ant lapo. Mes tik rašom, rašom, kol tušinuko rutuliukas apsiverkęs maldauja pailsėti. Aš tarytum vergvaldė jį nuplaku ir priverčiu toliau dirbti, kol pačios mintys paklaikę pradeda lakstyti po kambarį ir virsta beskoniu viralu kažkieno lėkštėj. O aš badauju. Man tai kas. Geriau dar savaitę išgyventi ir atsisėdus ant tuščio kambario grindų, užsitaisius puodelį stiprios arbatos, įkvėpti ir žinoti, kad dabar jau niekas neberėks. laukiu...labai