Iš pradžių žvaigždės priartėja prie žemės. Jos pasidaro milžiniškos. O tu stovi prie praustuvės ir ilgai... labai ilgai plauni rankas, kol jos tampa nepriekaištingai švarios. Tada po orą pasklinda balti milteliai, pakvimpa raugu arba mielėmis... ir rankos minko, purena ir glamžo, kol viskas tampa viena... šiltai apgaubi senove kvepiančiu rankšluosčiu ir palieki žvaigždžių globai... o vos tik joms užsimerkus tu kepi duoną ir visi namai pakvimpa jaukumu bei ramybe... tada ateina Kalėdos...
svaigulys
Nėra muzikos. Pasėdėkim apytikrėje tyloje. Ūžia kompiuteris, kažkas klausosi radijo. O aš vis vien stengiuosi nieko negirdėti. Negaliu nueiti, kur man reikėjo nueiti, nes pati gamta paskelbė man nuosprendį. Negaliu nueiti, kur noriu nueiti, nes mano piniginė ironiškai šiepiasi ir rodo man vidurinį pirštą. O ryt žada sniegą. Gal ir gerai. Baltas purumas užklos papilkėjusią žemę ir gal šiek tiek bus ramiau. O šiandien kabarosimės į palėpę tvarkyti senų daiktų, atsidedant (netyčia) į šalį tuos, kuriuos reikėtų vežtis kartu. Dabar pagerkim arbatos ir palaukim skaičiaus mėlynoj juostelėj. Ir turbūt nesulauksim. Koks skirtumas. Aš laukiu nesulaukiamo, neateinančio, neesančio... tai lyg miegas, kuris mano kailiuko nebeglosto... tik tiek.
Labas rytas...
Optimizmo - nulis. Pesimizmo - nulis. Apatijos - šimtas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą